The article examines the relationship between abstraction and the representation of nature and seeks to answer why and how the work of contemporary abstract artists is interpreted as a representation of nature. The paintings of Henrikas Čerapas serve as case study. The article suggests that abstraction should be understood as an expression of a deeper layer of meaning. The juxtaposition of the Late Baroque and abstract art in an unconventional way, allows us to recognize the continuation of the pre-modern tradition of metaphysical thinking about nature in contemporary abstraction. In the pre-modern period, before the genre of landscape painting became popular as primarily an aesthetic representation of nature, the depiction of nature was linked to the metaphysical dimension. This principle is evident in Late Baroque painting, which reflects the influence of Gottfried Wilhelm Leibniz’s philosophy of nature, emphasising the harmony between ‘vertical’ and ‘horizontal’ relationships. The abstract representation of nature as a connection between various elements is also close to twentieth- and twenty-first-century painting—in both Late Baroque and abstract painting, it points to a transcendent layer.Straipsnyje nagrinėjama tema – ryšys tarp abstrakcijos ir gamtos vaizdo reprezentacijos. Siekiama atsakyti į klausimus, kodėl ir kaip šiuolaikinių dailininkų abstrakcionistų kūryba interpretuojama kaip gamtos reprezentacija. Atvejo analizei pasirinkta Henriko Čerapo tapyba. Straipsnyje siūloma abstrakciją vertinti kaip gilesnio prasminio sluoksnio išraišką. Taikoma netradicinė prieiga – nekonvenciškai gretinama vėlyvojo baroko ir abstrakčioji dailė. Tai leidžia atpažinti šiuolaikiniame abstrakcionizme tęsiamą ikimodernią metafizinio mąstymo apie gamtą tradiciją. Ikimoderniu laikotarpiu, prieš išpopuliarėjant peizažo, kaip, pirmiausia, estetiško gamtos vaizdo, žanrui, gamtos vaizdavimas buvo itin susijęs su metafizine plotme. Šis principas skleidžiasi vėlyvojo baroko tapyboje, kurioje galima atpažinti Gottfriedo Wilhelmo Leibnico filosofijos veikiamą gamtos sampratą su jai būdinga harmonija tarp „vertikalių“ ir „horizontalių“ sąryšių. Abstrahuotas gamtos, kaip sąryšio tarp įvarių elementų, vaizdavimas artimas ir XX–XXI a. tapybai – tiek vėlyvojo baroko, tiek ir dailininkų abstrakcionistų kūryboje abstraktus gamtos vaizdavimas nurodo į transcendentinį sluoksnį
