Prisimenant prisimenantįjį: Froido ir Lakano indėlis į atminties supratimą

Abstract

This paper explores the theoretical contributions of Sigmund Freud and Jacques Lacan to our understanding of memory, with a focus on the nature of memory and the mechanism of repression. While Freud conceptualises memory as a system of psychical representations and traces – often distorted by repression and archeologically layered – Lacan reconfigures memory within the structure of language (particularly within the ‘gaps’ between the signified and the signifier). For Freud, the function of repression is to conceal traumatic, painful or unacceptable experiences, which then reemerge (otherwise known as ‘the return of repressed’) through dreams, slips, or symptoms. Meanwhile, Lacan, drawing on structural linguistics, reframes this process as the return of a failed or foreclosed signifier, emphasising the role of the Real and the symbolic system in shaping subjective experience. Freud’s model of memory assumes that the subject has a potential capacity of recovering repressed content through analytic insight. In contrast, Lacan presents the subject as inherently split and constituted through the desire of the Other, making memory a construction rather than a retrieval. Following an examination of the key distinctions between Freud’s and Lacan’s theories of memory, the paper offers a brief discussion of how these ideas have influenced psychoanalytic clinical practice.Šiame straipsnyje nagrinėjamas Zigmundo Froido ir Žako Lakano teorinis indėlis į atminties supratimą, daugiausia dėmesio skiriant atminties prigimčiai ir išstūmimo mechanizmui. Froidas savo teorijoje atmintį supranta kaip reprezentacijų ir pėdsakų sistemą, iškreiptą išstūmimo mechanizmų ir archeologiškai sluoksniuotą, o Lakanas interpretuoja atmintį kaip neišvengiamai formuojamą kalbos (ypač kalbinių „įtrūkimų“ tarp signifikantų ir signifikatų). Išstūmimo mechanizmas Froido teorijoje funkcionuoja kaip bandymas paslėpti traumuojančias, skausmingas ar nepriimtinas patirtis pasąmonėje, šioms vėliau „sugrįžtant“ į žmogiškąją atmintį per sapnus, apsirikimus (angl. Freudian slips) ir simptomus. Lakanas, remdamasis struktūrine lingvistika, šį procesą performuluoja kaip nepavykusio signifikanto sugrįžimą, pabrėždamas Realybės ir simbolinės sistemos vaidmenį formuojant subjektyvią patirtį. Froido atminties modelyje subjektas turi potencialo analitinės įžvalgos būdu „susigrąžinti“ (iš pasąmonės į sąmonę) išstumtą patirtį. Lakanas, priešingai, subjektą pateikia kaip iš prigimties suskilusį ir suformuotą Kito troškimo, todėl jo teorijoje atmintis yra ne atkūrimo, o konstravimo procesas. Išanalizavus pagrindinius Froido ir Lakano atminties modelių skirtumus, straipsnyje trumpai apžvelgiamas šių teorijų poveikis psichoanalitinei klinikinei praktikai