Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press
Doi
Abstract
he events of 13 January 1991 and the two criminal cases that resulted from them are, on the one hand, widely covered by the national media; however, on the other hand, there is a serious lack of an analytical approach (combining different perspectives) to the events, the cases, and the problems in general. Being a sensitive, mass-sensationalized topic is deceptive: it seems to be widely discussed, yet expert knowledge is lacking. It is noteworthy that the portrayal of the January 13th case and events is characterized by the patriotic discourse of basketball fans: if foreigners (in this case, communists) are playing, one should shout, trample, and scream – one should do everything to make ‘them’ appear unattractive – because then our own (i.e., the patriots who defended the freedom of the homeland) will, by default, seem admirable. Accordingly, the civic perception becomes black-and-white, one-sided, and superficial. This article is one of the few attempts to contextualize the issues discussed and to provide an argumentative approach to the matters at stake. The article consists of five parts: the first section explores the concept of political crime; the second presents the intersections and connections between law and criminology; the third discusses two opposing narratives of the events of January 13 and the issue of concept management; the fourth examines the expression of propagandistic imagery; and the fifth part reviews how victimological aspects of the January 13 events are reflected in the public discourse.1991 m. sausio 13-osios įvykiai ir jų pagrindu atsiradusios dvi baudžiamosios bylos yra, viena vertus, plačiai nušviečiami nacionalinėje žiniasklaidoje, tačiau, antra vertus, labai trūksta analitinio (skirtingas perspektyvas apimančio) požiūrio į įvykius, bylas ir problemas apskritai. Buvimas jautria, masiškai sensualizuota bei „įvaizduotinta“ tema yra apgaulingas: atrodo, jog apie tai labai plačiai kalbama, tačiau ekspertinio žinojimo stingama. Galima pažymėti, kad Sausio 13-osios bylai ir įvykiams atvaizduoti būdingas patriotinis krepšinio sirgalių diskursas: jei žaidžia svetimi (šiuo atveju – komunistai), tai reikia šaukti, trypti, rėkti – daryti viską, kad jie būtų bjaurūs, nes tada mūsiškiai (t. y. patriotai, gynę tėvynės laisvę) tampa gražūs. Atitinkamai pilietinis suvokimas tampa juodas ir baltas, vienpusis, paviršutiniškas. Šis straipsnis yra vienas iš nedaugelio mėginimų kontekstualizuoti aptartą problematiką, pateikti argumentuotą požiūrį į nagrinėjamus klausimus. Straipsnį sudaro penkios dalys: pirmojoje gvildenama politinio nusikaltimo koncepcija; antrojoje pristatomos sankirtos ir sąryšiai tarp teisės ir kriminologijos; trečiojoje pateikiamos dvi priešinguose poliuose atsidūrusios Sausio 13-osios įvykių versijos ir iškeliama sąvokų valdymo problematika; ketvirtojoje aptariama propagandinių vaizdinių raiška; penktojoje apžvelgiamas viktimologinių Sausio 13-osios įvykių aspektų atspindėjimas viešajame diskurse
