Dilytė, Dalia

English

Literatūra

PIRMOJI PAZINTIS SU UTOPINIO SOCIALIZMO PRADININKU Prieš keturis su puse šimto metų pasirodė nedidelė kny-ga, padariusi pra-džią utopiniam socializmui, kuris yra vie-nas iš pagrindinių marksizmo šaltinių. Jos autorius buvo garsus tuometinėje Anglijoje politinis veikėjas, teisės žino-vas, humanistas Tomas Moras. Tomas Moras gyveno tuo sudėtingu istoriniu laikotarpiu, kurio pagrindinė ypatybė­feodalizmo irimas ir kapitalizmo formavi-masis - įvairiais aspektais atsispindėjo dvasiniame to meto visuomenės gyveni-me. Formuojantis kapitalizmui, su jo iš-naudojimu ir priespauda „tuojau ėmė rastis įvairios socialinės teorijos, kaip tos priespaudos atspindys ir protestas prieš ją" 1. Viena iš pirmųjų ir buvo To-mo Moro teorija, išdėstyta knygoje „De optimo reipublicae statu, deque nova in-sula Utopia libellus vere aureus nee minus salutaris". Zymusis anglų huma-nistas aprašo visuomenę, kurioje nėra iš-naudojimo, kurioje pagaminama tiek vi-suomeninio vartojimo produktų, kad jie gali buti skirstomi pagal visuomenės narių poreikius. ,.Istorinė „Utopijos" autoriaus didybė gl11di tame, kad jis su nepaprastu įžvalgumu įžiūrėjo pagrindinę nelaimių priežastį - privačios nuosavybės buvimą" 2,- pabrėžia istorikas V. V. So-kolovas. Nuosavybės nėra ir Platono, turėjusio įtakos puikiam graikų literatu-ros žinovui Morui, valstybėje bei kituo-se tokio pobūdžio veikaluose, bet „Uto-pijos" autorius, kaip nurodo tyrinėtojai 3, originalus tuo, kad, atmesdamas privati-nę nuosavybę, kaip visuomeninių santy-kių pagrindą, jis parodo, kaip gali būti organizuota visuomeninė gamyba, nesant privatinės nuosavybės. Antras labai svarbus T. Moro teori-jos teiginys - teorinis produktų paskirs-tymo principo pagal poreikius pagrindi-mas. ,,Visokių daiktų yra perteklius, ir nėra jokios baimės, kad kas nors įsigeis reikalauti daugiau, negu jam reikia. Kaipgi galima manyti, kad paprašys ne-reikalingų daiktų tas, kas įsitikinęs, kad jam nieko nepritruks?" 4, - teigia T. Mo-ras. Iki musų dienų beveik nepakitęs iš-liko toks šio produkto paskirstymo aiš-kinimas. „Utopinis socializmas . . . nemokėjo nei išaiškinti samdomosios vergijos esmės, nei atskleisti, esant kapitalizmui, jo vystymosi dėsnių, nei rasti visuome-ninės jėgos, kuri sugeba tapti naujos visuomenės kūrėju",- nurodo Leninas 5. T. Moras, kaip ir kiti utopistai, nesuge-bėjo visiškai išeiti iš savo visuomenės rėmų. Kapitalizmas jo laikais tik buvo pradėjęs vystytis. Jis reiškėsi prekinio kapitalo forma. Proletariato, klasės, ku-rios darbo jėga paverčia preke ir kurios istorinė misija yra kapitalistinio gamy-bos budo panaikinimas, dar beveik ne-buvo. Rašydamas „Utopiją", T. Moras turėjo galvoje savo epochos sąlygas: jo utopijos gamintojai - amatininkai, kaip ir feodalinėje visuomenėje; kunigaikštis renkamas, bet jis turi neribotą valdžią, rinkimų teisę turi tik šeimos galva ir t. t. Bet šios aplinkybės nė kiek ne-menkina socialinės Moro teorijos reikš-mės. ,,Kaip humanistas, kaip politikas, Moras stovėjo pirmose savo amžininkų eilėse, kaip socialistas, jis gerokai pra-lenkė juos",- taikliai pastebi K. Kauts-kis 6. T. Moras yra laikomas utopinio so-cializmo pradininku. Jo teoriją papildė, pagilino pasekėjai - socialistai utopistai: Tomazas Kampanela, Zanas Meljė, Sen• Simonas, Sarlis Furjė, Robertas Ovenas. „utopija" buvo parašyta lotyniškai ir pirmąkart išleista 1516 m. Ji tuojau su-silaukė didelio populiarumo. XVI a. pa-sirodė dar keturi jos leidimai lotynų M, 1 V. l. Leninas, Raštai, t. XIX, p. 17. 2 B. B. C o Ko.~ o B, OąepKu <jrnJJococĮrnu 3nox11 8o3polKnemrn, M., 1965, cTp. 148. 3 B. B. C o Ko JI o B, Op. cit., cTp. 149; K. K a y T e K H i1, ToMac Mop II ero yrnmrn, 1919, CTp. JJ9. 102 4 T omas M oras, utopija, V., 1968, p. 30. 5 V. l. Leninas, Raštai, t. XIX, p. 17. 6 K. K a y T e K tt i1, Op. cit., CTp. 193. kalba . Į vokiečių kalbą pirmą kartą ji bu\'o išversta 1524 m., į italų - 1548 m ., į praneoz ų - 1550 m., l ispanų -1636 m. Pirmasis \'ertimas į anglų kai • bą pasirod ė 155 1 m., jau po T . . Maro mirties . Į rusų kalbą „Utopija" pirm<) karta išverčiama 1789 m. Ir tik 1968 m. pasi;od ė pirmasis T. Maro vertimas į lie· tu\'iŲ kalbą;_ Li etuvių skaitytojui jį pa• teikė \'e rtėjas L. Valkūnas su išsamiais paai škinima is bei straipsniu apie didžio• jo angltĮ humanisto asmenybę ir gyve• narnąją epochą. Visų pirma, norėtųsi pabrėž ti, kad „Utopija" išversta labai rūpestingai , kad ją skaityti yra ne tik įdomu, bet ir lengva, malonu. Didžiausias vertėjo laimėjimas, mūsų nuomone, yra tas, kad jam pavyko rasti \'adinamąjį „stiliaus raktą" į utopinio sociali zmo pradininko kūrinį. Tai reiškia, kad vertėj as sugebėjo pajusti originalo ritmą, intonaciją, minties perdavimo ma• nierą, visų šių komponentų ryšį su fa• bula ir kompozicija, taip pat su kitais formos elementais, skirtais atskleisti vie• ningą kūrinio idėją. Pats Maras duoda savo stiliaus apibrėžimą - sermo - pa-šnekesys . ,,Utopija" iš tikrųjų yra pasa-kojimas, kuriame pasakotojas, susižavė­jęs ar piktindamasis pasakojamuoju da• lyku, kartais pereina į retoriką ir tuojau pat vėl grįžta prie gyvo, paprasto, raiš• kaus pasakojimo stiliaus. Vertėjui pavyko pasiekti meninio kūrinio adekvatumo: lietuviškoji „Utopija", kaip ir origina• Jas,- ne filosofinis traktatas ir ne orato-riaus kalba . Tai pasakojimas, turintis ir filosofavimo manieros, ir retorikos žy-mių, tačiau vis dėlto liekąs neįmantriu, bet išraiškingu, gyvu pasakojimu. Vienas iš pagrindinių „Utopijos" vertimo principų, atrodo, būtų toks : mintis, išreikšta lotynų kalbos sintaksine konstrukcija, verčiama lietuvių kalbai būdinga konstrukcija. Maro pasakojimui būdingi ilgoki periodai, sudaryti iš ke• leto sintaksinių konstrukcijų, eilės šalu• tinių sakinių. Lietuvių kalbos pasakoja• majam stiliui tokie periodai svetimi, jie atrodytų griozdiški ir nenatūralūs. Todėl vertėjas suskaldo juos į atskirus saki-nius, labai gerai pajutęs „silpniausias" Maro periodo vietas, t. y. tas vietas, kur mintis, išreikšta viena periodo atkarpa. yra mažiausiai susieta su mintimi, iš· reikšta kita periodo atkarpa . Pvz., ga-lima paimti tokį periodą: ,,At muito ma· xima pars eademque lange prudenlior, nihil horum, sed unum, quoddam numen putat incognitum, aeternum, immensum, inexplieabile, quod supra mentis huma· nae captum sit, hune universum virtute, 11011 mole diffusum, hune parentem vo· cant, origines, audus, progressus, viees finesque rerum omnium, huie aceeptos uni referunt, nee divinos honores alii praeteres ulli applieant." Visai pagrįstai vertėjas suskaldo šį periodą į tris sa• kinius, kurie, būdami tarp savęs susiję vidiniu prasmės ryšiu, perduoda origina• !o minties ir nuotaikos judėjimą: ,,Bet visų didžiausia ir protingiausia gyven• tojų dalis tiki vieną dievybę, nepažįsta­mą, amžiną, neišmatuojamą, neišreiškia-mą, nesuvokiamą žmogaus protu, pa-sklidusią visame šiame pasaulyje savo jėga, o ne dydžiu: ją vadina jie tėvu. Tai vienai dievybei jie priskiria visų daiktų pradžią, augimą, rutuliojimąsi, keitimąsi ir pabaigą . Jai vienai , o nie-kam kitam jie reiškia dievišką pagarbą" (p. 133). Vadovaudamasis anksčiau minėtu pnne1pu, vertėjas keičia šalutinius, o kartais ir savarankiškus sakinius daly-vinėmis konstrukcijomis ten, kur lietu-viškas šalutinis sakinys skambėtų mo-notoniškai. Pvz., ,,ego me interim (sie enim res ferebat) Antverpiam eonfe· ro" ,-,,aš tuo laiku, pasinaudojęs aplin• kybėmis, nukeliavau į Antverpeną" (p. 16); ,,qui eum ocio meo negocium facesserii" ,-· ,.a tlikdamas darbą su man būdingu atvangumu" (p . 23); ,,lectione, quae ad mores faciant",-,,doros mo· kančiu skaitymu" (p . 84) . Kartais atskiros periodo dalys su-keičiamos vietomis. Pvz., ,.quique rudem atque agrestem turbam ad id, quo nune eeteros prope mortales antecillit, eultus humanitatisque perduxit, primo protinus appulsu victoria potitus, passuum milia 7 Tomas Maras, Utopija, V., 1968, vertė L. Valkūnas. 103 quindecim, qua parte tellus conlinenti adhaesit, excindendum curavit, ac mare circum terram duxit", verčiama : ,,tik at -plaukęs ir pasiekęs pergalės, tuojau pat prakasė penkiolika mylių toje vietoje, kur šalis jungėsi su žemynu, ir apvedė jūrą aplink žemę, šiurkščią ir laukinę gentį pakėlė iki tokio kultūros ir išsila-vinimo lygio, kad dabar ji beveik pra -lenkia visus mirtinguosius" (p . 64). Vertėjo pasirinktas principas leidžia išvengti nereikalingo daugiažodiškumo. Keleto žodžių junginys ar šalutinis sa-kinys sėkmingai pakeičiamas trumpes-niu suprantamu junginiu, susidedančiu iš reikalingiausių žodžiu. Pvz., ,,quibus a principe negocium demandabatur" ver-č iama „valdovo atstovai" (p . 15); ,,ubi semel atque iterum congressi", - .,po keleto susitikimų" (p . 16); .,quorum paeocupavit animos atque insedil peni-tus diversa persuasio" ,-,,visai priešingų įsitikinimų žmonėms" (p. 52) . Kai kur vertėjas išplečia minėtą principą: jis stengiasi atkurti originalo s tilių , nekopijuoja ne tik lotynų kalbos sintaksės, bet ir gramatikos formų. Sten-giasi bevardės giminės būdvardžius pa-keisti konkretesne kalbos dalimi - dai k-tavardžiu . Pvz ., ,,si cetera destituant" verčiama „jeigu trūksta kitų priemonių" (p . 23); .,ita sunt abs te dieta pruden-ter simul lepide omnia",-.,tokia protin-ga ir graži buvo tavo kalba" (p. 43) . Daiktavardžiais keičiami ne tik bevardės giminės, bet ir kitų giminių būdvardžiai ten, kur toji kalbos dalis lietuviškai skambėtų negyvai, nevaizdingai ir net neaiškiai. Pvz .. ..antiquissimus. ui dixi. praeest familiae", - .,kaip jau minėjau , šeimyną valdo seniausias jos narys" (p. 80); ,,talis rex et malis erit formidi-ni " ,- ,,toks karalius ir piktadariams kels baimę" (p . 52). Tuo pačiu tikslu, būtent, siekiant konkretumo, vaizdingumo, kai kurie parodomieji ir santykiniai įvardžiai keičiami daiktavardžiais. .,Ad haec ille inquit",-,,į tai mano pašnekovas pareiš-kė" (p . 28); ,,neque enim id, quod de-f uit ei. putant prodesse debere, per quem non stelit, quo minus nihil defu-erit",-.,jų manymu, nesėkmė šiuo atžvil-104 giu neturi duoli naudos tam, dėl kurio kaltės ji ištiko" (p . 116) . Veiksmažodis - vaizdingiausia lie-tuvių kalbos dalis . Vertėjas mielai var-toja ne tik dalyvius, apie kuriuos anks-čiau kalbėjome, bet ir veiksmažodį ten . kur jo trūksta li etuviškam pasakojimui , nors lotynų kalba puikiai be jo apsieina . Pvz., ,,solum virore blandum",-.,žemė maloniai žaliuoja" (p. 19); ,,pullorum infinitam educant multitudinem mirabili aritificio",-,,viščiukų jie priaugina be galo daug ir nuostabiai moka tą darbą" (p. 66): .,nunquam sine foco alque aqua munda" ,- - ,,visada kūrenasi žid in\'S, na švaraus vandens" (p. 82). • • Vertėjas ne tik aklai nekopijuoja gramatinių lotynų kalbos formų, bet ir tą patį žodį verčia įvairiai, atsižvelgdamas į stilistinius konteksto niuansus. Pvz „ galima pateikti keletą skirtingų veiksma-žodžio „versor" vertimo atvejų: ,,ibi dum versor",-,,ten mane beviešintį" (p. 16) : ,.aliquod menses ibi sum versatus",-,,ten išgyven au keletą mėnesių" (p. 23): „praeterea visus mihi interim sum non solum in pairi a versari" ,-.,man pasiro -dė, jog, tau kalbant, aš ne tik atsidf1 -riau tėvynėje ... " (p . 43) . Rai šku mo ir gyvumo pasakojimui suteikia tinkamai parinktos lietuviškos idiomos: .. nuliu s patronus fucum do-cuit",-,,joks gynėjas neišmokė akių dumti" (p . 117): ,,ad viYUm usque ra · dunt",-,,lupa devynis kailius" (p. 27): „quorum studio revisendorum nimis quam anxie tenebar",- ,,ilgesj, kuris smaugte smaugė" (p . 16) . Apskritai, vertimas atliktas labai kruopščiai ir apgalvotai, nors gal ir ne visur būtų galima sutikti su atskirų žo. džių ar sin taksinių konstrukcijų parin-kimu. Pa vyzdž iui, p. 70 yra tokie trys vier.as paskui kitą einą sakiniai: .. Tra-nibarus utopiečiai renka kasmet, tačiau be reikalo jų nekeičia. Kiti visi pareigf1-nai renkami taip pat tiktai metams . Tranibarai kas trečią dieną, o pagal rei-kalą ir dažniau, renkasi tartis su kuni-gaikščiu". T. Maras nekartoja žodžio „reikalas". Pirmuoju atveju lotyniškai parašyta „ceterum haut temere com-mutant", antruoju -,,si res pastulai" . Tą patį galima b11tų pasakyti apie sakinį: .,Be to, ji s burn puikus teisės žinovas, ir su savo gabumais, dideliu patyrimu mokėjo puikiai vesti derybas" (p. 16) . Lotyniškai nekartojamas žodis „puikus". Cia du skirtingi bC1dvardžiai: .,iure con-sultissimus" ir „eximius". Bet tokie ne-tikslumai nėra esminiai. Jau anksčiau buvo sakyta, kad vertėjui pavyko su-rasti „stiliaus raktą" į T. Moro „Utopiją" ir pasiekti meninio jos adekvatumo lie-tuvitJ kalba . Apgailestaujant, kad lietu-vių skaitytojo, palyginus su kitų tautų skaitytojais, pirmoji pažintis su šiuo uto-pinio socializmo pradininko kūriniu kiek pavėluota, galima lik pasidžiaugti tokiu darbu. D. DILYTE 

Pirmoji pažintis su utopinio socializmo pradininku

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/literatura/article/download/43162/40188

Pirmoji pažintis su utopinio socializmo pradininku

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Literatūra

Vilnius University Press Scholarly Journals