Knygos fenomenas (Teorinis-gnoseologinis aspektas)

Abstract

Any modern science that knows its well object finally moves from a subject to a systemic cognitive level, from unambiguous to having multiple meanings, from linear to hierarchical, from single-measured to multi-dimensional, from co-ordination to subordination. The reason for this is to expand the cognitive borders of the object, to receive more knowledge about it and to form a system of this knowledge. Therefore, the subject of cognition changes from the structure and elements of an object to the relations of the elements, laws of organisational systems, the continuum of the interacting categories, specific causes, particularities, foundations and regularities. The complexity of the object of science, its main parameters, attributes and functions cause this process. Therefore, the first condition of cognition is to divide a system into qualitatively coherent entities (elements, parts, structures, attributes, etc.). The dissecting of a complex object into parts and attributes should eliminate the approach to it as to an aggregate of chaotic elements, structures, and particularities. From now on it is approached as a multi-systematic entity, marking relevant system of methodological factors, the limits and levels of the analysis of an object. All this can be applied to a book as to a complex, multi-systemic and multi-dimensional object. The aim of this article is to make an attempt to discuss a book as a theoretical and gnoseological phenomenon, to define the contours of its main qualitative entities. The objective is to distinguish the most important parts of a book as a system and to define their methodological factors.Bet kuris šiuolaikinis mokslas, pažindamas savo objektą, galiausiai pereina nuo dalykinio pažinimo lygmens prie sisteminio, nuo vienareikšmio - prie daugiareikšmio, nuo vienmačio - prie daugiamačio, nuo linijinio - prie hierarchinio, nuo koordinacijos - prie subordinacijos. Priežastis - siekis praplėsti objekto pažinimo ribas, gauti apie jį kuo gilesnių žinių ir suformuoti jų sistemą. Todėl pažinimo dalyku tampa jau nebe objekto struktūros bei sudėties elementai, bet elementų ir dalių tarpusavio ryšiai, sistemos organizacijos dėsningumai, realūs sąveikaujančių kategorijų kontinuumai, specifinės priežastys, savybės, pagrindai ir dėsningumai. Tai lemia paties mokslo objekto sudėtingumas, jo esminių parametrų, savybių ir funkcijų sistema. Todėl pirmoji pažinimo sąlyga yra tos sistemos suskaidymas į kokybiškai vientisus darinius (elementus, dalis, struktūras, savybes ir t. t.). Tokia sudėtingo objekto „preparacija" į dalis ir savybes turėtų panaikinti požiūrį į jį kaip į tam tikrą chaotišką elementų, struktūrų, savybių sankaupą, o darinio daugiasistemiškumas nužymėtų atitinkamą metodologinių veiksnių sistemą, objekto analizės ribas ir lygius. Visa tai tinka ir knygai kaip sudėtingam, daugiasistemiam ir daugiamačiam knygotyros objektui. Taigi šio straipsnio tikslas yra pamėginti aptarti knygą kaip teorinį ir gnoseologinį fenomeną, apibrėžiant jos pagrindinių kokybinių darinių kontūrus, o uždavinys - išskirti svarbiausias knygos sistemos vietas ir nustatyti jų metodologinius veiksnius