Masiulis, Kęstutis

English

Vilnius University Press Scholarly Journals

Nauja Vokietijos elito kolektyvinė studija

Politologija

154 POLITOLOGIJA, 1998/2 (12) NAUJA VOKIETUOS ELITO KOLEKTYVINĖ STUDIJA* Visapusiški ir išsamūs elito tyrimai reikalauja ne tik nemažų ma-terialinių sąnaudų, bet ir santykinai ilgo kruopštaus parengiamojo dar-bo ir sudėtingos analizės. Jau vien dėl šių aplinkybių tokie tyrimai yra nedažnas reiškinys net tokiose, atrodo, turtingose ir mokslo reikalams nešykštaujančiose valstybėse kaip Vokietija'. Pokarinėje Vokietijoje viso labo buvo realizuoti tik keturi tokie tyrimai: 1968, 1972, 1981 metais ir paskutinysis-1995 m. pabaigoje. Suprantama, kad šių brangių ir nedažnų tyrimų rezultatai labai domina mokslinę visuomenę, o gauti duomenys ir jų interpretacijos ilgam tampa politologų ir sociologų „duona": dar ilgai jie būna aptarinėjami ir analizuojami. Pastarasis tyrimas buvo vykdomas programiniu „Potsdamo elito studijos" (,,Pots-damer Elitestudie") pavadinimu, o praėjusių metų pabaigoje pasirodė ir čia pristatoma pirmoji kolektyvinė monografija, pateikusi pirmuo-sius šio tyrimo apibendrinimus. Tyrimą atliko profesoriaus Wilhelmo Buerklino (Wilhelm BūrkJin) vadovaujami mokslininkai, įvairių Vo-kietijos mokslo įstaigų bei universitetų darbuotojai. Knygą parašė septyni autoriai: Wilhelmas BuerkJinas, Vikto-rija Kaina, Joergo Machtzke'as, Hilkė Rebenstorf, Martina Sauer, Kai-Uwe Schnappas ir Christianas Welzelis (t.y. tik dalis iš knygoje išvardintų projekto bendraautorių) ir yra sukonstruota kaip vienti-sa kolektyvinė monografija ir pirmasis2 , tačiau tikrai ne paskutiny-sis „Potsdamo studijų" rezultatų apibendrinimas. Giluminis tyrimo tikslas buvo Vokietijos politinės sistemos stabilumo kaip elitų sąvei­kos rezultato analizė, kitaip tariant, elitų konflikto ir konsensuso bei jo rekrutavimo mechanizmų ištyrimas. J. Machatzkės parašytoje dalyje yra detaliai aptariama tyrimo metodika, kuri yra tikslingai identiška ankstesnio elito tyrimo me-todikai, gana plačiai paplitusiai ir detaliai argumentuotai žinomos Vokietijos elito tyrėjas Ursulos Hoffmann-Lange3 • Elitas tyrime buvo indentifikuojamas „poziciniu"4 metodu, besiremiančiu dau-giapakope atranka pagal daugelį kriterijų. Indentifikuojant elitą pagal šį metodą, yra siekiama apimti elitą, turintį tiesioginę įtaką • Biirklin Wilhelm, Rebenstorf Hilke u.a. Eliten in DeuJschland. Rekrutierung und /ntegration. - Opladen: Leske + Budrich, 1997. - 482 S. RECENZIJOS 155 sprendimų priėmimui įvairiuose politikos, ekonomikos teisės, moks-lo ir kt. sektoriuose, t.y. aprėpiant tik aukščiausiąjį pozicinį elitą (pvz., politikos srityje: VFR atstovus Europarlamente, VFR fede-ralinį legislatyvinį, ekzekutyvinį, frakcijų, partijų, jų fondų elitus bei VFR žemių ekzekutyvinį bei partijų lygmenis bei vietinio lygio va-dovus). Sudėtingos analizės būdu buvo sudarytas 4587 tokių ker-tinių VFR pozicijų sąrašas. Atmetus pasikartojančias, vakuojančias pozicijas ir pan. atvejus, liko 3941 aktualios pozicijos, kurias ir buvo siekiama aprėpti tyrimu. Interviu pavyko gauti iš 2341 responden-to, t.y. iš 59,4 proc. atrankos. Mano supratimu, kaip ir kiekviena elito atranka, taip ir pozicinė atranka neišvengia trūkumų ir gali būti bei yra kritikuojama, tarkime, ,,funkcinės" ar „vertybinės" atran-kos rėmėjų. Jos neabejotinas pranašumas yra konkretumas ir apibrėžtumas. Ši metodika (ko gero, kaip visos) yra iš esmės tam tikra panelinio tyrimo versija, todėl ištirtasis elitas iš esmės yra pa-sirinktos panelio reprezentantas ir tik su tam tikromis (gal ir visai menkomis, bet realiomis ir neišvengiamomis) išlygomis yra laikyti-nas „Vokietijos elitu". Kai-Uwe Schnappas savo tekstuose aptaria Vokietijos elito sociodemografinius ypatumus, pokyčius, įvykusius, šioje srityje po Vokietijos susivienijimo, taip pat elito ir visuomenės santykio prob-lemas. Jis taip pat ieško atsakymo į aktualų ir įdomų klausimą: kaip vyksta elito rekrutavimas ir kokius „iškilimo šansus" turi skirtingos socialinės grupės? Schnappas pastebi, kad elito rekrutavimas Vo-kietijoje, išlaikydamas aiškius aristokratinius bei meritokratinius uždarumo bruožus (geresnes rekrutavimo į elitą galimybes turi ki-lusieji iš aukštesniosios tarnautojų klasės, o tai kartu siejasi ir su geresniu išsilavinimu), visgi per laikotarpį, praėjusį nuo paskutin-iojo tyrimo 1981 m., gerokai pakito: tapo atviresnis, prieinamesnis platesnėms masėms. Per šį laikotarpį moterų dalis elite padvigubė­jo, tačiau ir Vokietijos elite jos sudaro tik 12 procentų. Moterų dalis tarp jaunesniojo elito yra dar didesnė, tačiau atskiros elito sritys ir toliau joms išlieka beveik hermetiškai uždaros. Jis taip pat nagrinė­ja studijos vietos, specialybės, konfesinės priklausomybės bei priklau-somybės įvairioms visuomeninėms organizacijoms ir kt. poveikį eli-to rekrutavimui. Atlikta analizė pateikia įdomią ir reikšmingą iš-vadą, kad visi šie veiksniai elito mobilumui Vokietijoje daro gana menką įtaką. Šia prasme VFR elito funkcionavimas gerokai skiria-si nuo, tarkime, Wrighto Millso pateikto JAV elito funkcionavimo. 156 POLITOLOGIJA, 1998/2 (12) Vokietijoje stipriausiai yra jaučiamas priklausomybės organizaci-joms poveikis elito rekrutavimui, kas yra natūralu šiuolaikinėje val-stybėje. Tačiau Ralfo Dahrendorfo iškelta „juristų monopolija" va-dovaujančiuose sluoksniuose prarado savo reikšmę; juristų skaičius elite gerokai mažėja, tačiau didėja elito pozicinėms vietoms ade-kvačių specialistų skaičius. Žinoma Vokietijos elito tyrinėtoja Hilke Rebenstorf nagrinėja veiksnius, darančius įtaką elito segmentacijai ir integracijai. Ji daro išvadą, kad, lyginant su ankstesniu tyrimu silpnesnę, bet vis dar didžiausią įtaką elito pasiskirstymui tarp skirtingų sektorių turi išsi-lavinimas ir socialinė kilmė, bet ne dalyvavimas „elito tinkle" (Eliten-netzwerke ). Atskirų sektorių Vokietijos elito homogeniškumas auga. Tokią išvadą, anot jos, leidžia daryti pastebimas elito profesinės kompetencijos ir jo užimamos pozicijos sąryšingumo augimas. Ana-lizuodama skirtingų elito sektorių karjeras, ji prieina prie išvados, kad sėkmingai karjerai ir integracijai greta kHų svarbių veiksnių le-miamos įtakos turi specifinės dalykinės kalbos (Common language) išmanymas. Ji pastebi karjeros vienos paskirties įstaigoje (Hauskar-riere) stiprėjimo ir horizontalių perėjimų mažėjimo tendenciją. Tuo ji pritaria Thomo Dye'o nuomonei, kad šiuolaikinėje modernioje ir funkcionaliai diferencijuotoje visuomenėje, siekiant socialinio sta-bilumo, atvirumo ir demokratiškumo turi pakisti ir jos giliai for-malizuotos elito veikimo taisyklės. Autorė (mano supratimu, ne pakankamai įtikinamai) gina tezę, kad Vokietijoje neegzistuoja jok-ios socialkultūriškai grindžiamos diskriminacijos, asmenims inte-gruojantis į elitą. Socialinis kultūrinis kapitalas, anot jos, kurį turi kai kurie įžengiantieji į elitą, po to jų socializacijos į aukščiausiąsias stratas metu susiniveliuoja. Ankstesnieji trys elito tyrimai Vokietijoje vyko dar iki jos su-sijungimo. Todėl natūraliai kyla klausimas: kokie elito struktūri­niai pokyčiai Rytų Vokietijoje įvyko po Vokietijos apsijungimo? Į šį klausimą atsakymo ieško Christianas Welzelis. Jis mano, kad po Vokietijos susivienijimo Rytų Vokietijoje labiau reiškėsi elito transformacija, o ne jo rekrutavimas iš alternatyviojo elito. Tokią procesų tėkmę nulėmė santykinai menka VDR periodo opozici-ja, nepajėgusi būti kontrelito (Gegenelite) rekrutavimo šaltiniu. Rytų Vokietijos elitai išsikristalizavo naujose socialinėse tėkmėse ir besitransformuojančiuose judėjimuose. Tokia proceso tėkmė turi demokratinį pobūdį ir tuo pačiu yra natūrali. Autorius paste-RECENZIJOS 157 bi vis dar egzistuojantį socialistinių vertybių klodą šio elito orien-tacijose. Kai-Uwe Schnappas ir Martina Sauer aptaria įvairių pozicinių elitų integraciją. Ši integracija analizuojama elito komunikacijos požiūriu. Autoriai atliko sudėtingą „klasteranalizę", išskyrę dešimtį „komunikacijos klasterių" (Kommunikationscluster). Jie prieina prie išvados, kad skirtingi elitai yra integruoti į sudėtingai klasterizuotą komunikacinį tinklą, bet neapsiriboja komunikacija viename elito sektoriuje. Šioje komunikacijoje politinė - administracinė sistema įgauna centrinę poziciją: paskiri elitų sektoriai intensyviausiai kon-taktuoja su politinės-administracinės sistemos institucijomis ir or-ganizacijomis. Martina Sauer toliau plačiai ir išsamiai aptaria pozicinio elito kooperacijos galimybes (potencialą) ir jo autonomiškumą. Ji teigia, kad demokratijos teorijos požiūriu yra siektinas įvairių elito dalių lygiavertis autonomiškumas, tačiau jis neturėtų pasiekti tokio mas-to, kai imtų mažėti kooperacijos galimybės (Kooperationspotential). Rytų Vokietijos elitas pasižymi menkesniu kooperacijos potencialu. Paskutinieji trys knygos skyriai yra skirti elito politinės kultūros, demokratinių preferencijų bei vertybių recepcijai. Joergas Machatzke aptaria elito požiūrį į valstybę. Jau hipo-tetiškai buvo laukiamas ir suprantamas rezultatas, kad požiūrį šiuo klausimu diferencijuos elito politinės orientacijos. Tačiau tyrimas išryškino ir dar didesnius skirtumus Rytų-Vakarų aspektu. Paaiškėjo, kad Rytų Vokietijos elitas yra linkęs valstybei priskirti didesnes ga-lias ir pareigas. Tai aiškinama skirtinga šių Vokietijos dalių elito socializacija, skirtinga jų politine ir ekonomine kultūra. Ypač dideli skirtumai matyti požiūriuose į „socialinės valstybės" funkcijas. Viktoria Kaina lygina elito ir visuomenės vertybines orientaci-jas. Ji prieina prie išvados, kad vertybinėje erdvėje nėra ryškios ta-koskyros tarp rytų vokiečių materialistinio paveldo ir pomaterialis-tinių vertybinių inovacijų. Dėl to egzistuoja loginis vertybių konf-liktas tarp lygybės ir laisvės vertybinių deklaracijų. Knygą baigia Wilhelmas Buerklinas, aptardamas demokrati-jos sampratos dinamiką. Šios sampratos pokyčius jis determinuoja elitų kaita, taigi susieja ir su generacijų kaita. Daugumos dabarti-nio Vokietijos elito pažiūros formavosi pokarinės Vokietijos situ-acijoje, kurią jis įvardija kaip „gerovės" ir „protesto" fazę. Ta patir-tis suformavo jų požiūrį į reprezentacinę ir plebiscitinę demokratiją, 158 POLITOLOGIJA, 1998/2 (12) besiskiriantį nuo „karo" kartos požiūrio. Šis pokarinis elitas pasisa-ko už konfliktus ir interesus išlyginančią, plebiscitinę demokratijos koncepciją, tačiau šio požiūrio šalininkų procentas tarp politikų dar nėra didelis. Autorius generuoja idėją, kad besiformuojąs naujoviš-kas elitas (žalieji bei ateinanti naujoji politikų karta į kitas partijas) paženklins ir platesnius vertybinius pokyčius, kuriuos jis įvardija kaip posūkį nuo politikų sluoksniuose vis dar dominuojančios reprezen-tacinės demokratijos sampratos link plebiscitinės. KĘSTUTIS MASIULIS PASTABOS IR NUORODOS 1 Lietuvoje iki šiol tokių išsamių tyrimų neturime. 2 Tiesą sakant, kiek anksčiau jau yra pasirodžiusi ir šiems tyrimams pristatyti skirto simpoziumo medžiaga, išleista kaip gana lakoniška brošiūra. žr.: ,,Kontinuitat und Wandel der deutschen Fiihrungsschicht. Ergebnisse: der Potsdamer Elitestudie 1995". Zusammenstellung der Vortrage des Symposions vom 11. Oktober 1996 an der Universitat Potsdam. - Universitat Potsdam, 1996. 79 S. 3 Apie tai plačiau žr.: Hoffmann-Lange Ursula. Elilen, Macht und Konflikt in der Bundesrepublik. - Opladen: Leske + Budrich. 4 Literatūroje toks atrankos metodas dar dažnai yra vadinamas „struktūriniu" arba „formaliu", pabrėžiant tai, kad yra atrenkami tam tikroms formalioms struktūroms priklausą asmenys. Apie tas ir kitas įmanomas elito atrankas plačiau žr., pvz.: Giinter Endruweit. Elitenbegrife in der Sozialwissenschaften./1 Zeischrift fiir Politik, Vol.26. 1979. S. 30-46. 

https://www.journals.vu.lt/politologija/article/download/41742/39174

Nauja Vokietijos elito kolektyvinė studija

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Politologija