Vareikis, Egidijus

English

Vilnius University Press Scholarly Journals

Apie krikščioniškąją ekonomiką

Politologija

136 POLITOLOGIJA, 1997/2 (10) APIE KRIKŠČIONIŠKĄJĄ EKONOMIKĄ* Katalikiškoji „Aidų" leidykla išleido rinktinę, skirta krikščio­niškajai pažiūrai į ekonomikos ir verslo dėsnius, raidą bei ekonominę politiką. Rinktinėje - kardinolo Josepho Hoffnerio, ekonomikos te-oretikų Peterio H. Werhahno, Antono Rauscherio bei Kario H. Pes-chkes tekstai. Jie gerai žinomi politikams, save laikantiems krikščio­niškosios demokratijos apologetais. Krikščionys demokratai, bene pirmieji po liberalų, gavo knygą, kuri turėtų padėti propaguoti jų ideologiją. Iki šiol Lietuvoje gyvenę šimtmetį švenčiančios enciklikos Rerum novarum idėjomis, dabar jie jau turės ir moderniąją krikščioniškosios ekonomikos teoriją. Apie tai, kiek brandi yra pilietinė visuomenė Lietuvoje, spren-džiama pagal daugelį parametrų. Vienas iš jų - supratimas, kas dera, o kas ne vienai ar kitai politinei jėgai. Ne paslaptis, kad ekonomikos dalykai siejami daugiausiai su liberalų ar socialdemokratų kompeten-cija, o socialiniai ir moraliniai reikalai paliekami vadinamosioms mo-raliosioms partijoms. Minėtame leidinyje mėginama įteigti, jog krikš-čioniškoji socialinė doktrina ne tik turėtų būti; bet ir yra svarbi visoms gyvenimo sferoms, jokiu būdu neišskiriant ekonomikos. Taigi, Lietuvoje jau garsiai pasakoma tai, ko politikai, besivadiną krikščioniškais vardais, iki šiol drovėjosi: Bažnyčia niekados ir ne-bandė išsiginti - rinka yra žmogaus laisvos valios padarinys, ji gerb-tina ir puoselėtina kaip vertybė. Problemos kyla ne tiek iš rinkos pri-gimties, kiek iš natūralios prigimties, tokių kaip monopolijos, atskirų visuomenės grupių skurdas ir panašiai, laužymų. Vienas iš rinkinio autorių - kardinolas Josephas Hoffneris' -daro puikią paslaugą nebrandžiai mūsų politikai, padėdamas suderin-ti krikčioniškąsias viltis su rinkos ekonomika. Jis išvardija net dvylika išankstinių sąlygų tam, kad rinkos realybė netaptų nesantaikos ir iš-naudojimo realybe - reiškiniu, kurį savo interesams gerai sugeba panaudoti kairieji politikai. Net tiems, kurie nesiryš skaityti čia recen-zuojmos knygos, pravartu jas žinoti: - rinka turi siekti ekonomikos, t.y. gerovės visiems, tikslų, - rinkos ekonomika neturi virsti vartotojiškumu, - vien rinkos mechanizmas nepajėgia reguliuoti pamatinių eko-• Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje: Ordo socialis rinktinė l Vertė L. Anilionytė ir R. Drazdausienė. - Vilnius: Aidai, 1996. RECENZIJOS 137 nomikos tikslų, - reikia užkirsti kelią monopolijų įsigalėjimui, - reikia nepamiršti, kad ekonomika tarnauja žmogui, o ne at-virkščiai, t.y. reikia turėti virš ekonomikos esančią vertybių sistemą, - šalinti prieštaravimus tarp darbo ir kapitalo, t.y. siekti jų inte-resų bendrumo, - mokslo ir technikos progresas turi padėti puoselėti pamatines vertybes, - įmonių valdymo struktūra turi remtis asmenine atsakomybe, - pasaulinė rinka ir ekonomikos globalizacija suponuoja ir glo-balinę atsakomybę, - darbdaviai turi rūpintis darbo vietų išsaugojimu ir kūrimu, - industrializacija ir urbanizacija neturi prieštarauti ekologijai, - valstybė privalo sukurti perskirtymo sistemą, kuri garantuotų, kad rinkos ekonomika galiausiai taptų socialiai orientuota. Kardinolas J. Hoffneris būdingu jam stiliumi vos ne kiekvieną teiginį grindžia krikščioniškojo socialinio mokslo klasikų ar net Šven-tojo Rašto citatomis, ir tai neleidžia abejoti jo idėjų katalikiškumu. Anot kardinolo J. Hoffnerio, siūlomas modelis nėra utopija. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarinėje Vokietijos dalyje, taip pat kai ku-riose kitose Vakarų valstybėse jį iš esmės pavyko įgyvendinti. Belieka pridurti, kad visą Europos Sąjungą ne vienas laiko krikščionių de-mokratų sukurtos socialiai orientuotos rinkos ekonomikos pavyzdžiu. Ne paslaptis, kad krikščioniškoji ekonomikos samprata nepra-leidžia progos oponuoti liberalizmui. Parodoma, kad liberalizmas grynuoju pavidalu, siūlydamas ekonomikoje „natūralią atranką", ga-liausiai laisvės vietoje sukuria monopolijų diktatą. Dar daugiau vietos autorius skiria socializmui. J. Hoffneris įvardija socialistų judėjimo sroves, charakterizuodamas kiekvieną iš jų istoriniu aspektu ir prisi-mindamas krikščioniškosios ekonominės minties klasiką. Daugeliui mūsų visai neįprastu rakursu parodomi ekonomikos mąstytojai ir prak-tikai, marksizmo paženklinti utopistų etiketėmis. Įdomu ir tai, kad, aptariant centralizuotai valdomas ekonomikas, prisimenamas ne vien komunistų kurtas socializmas bet ir ... inkų imperija iš ikikolumbinių laikų. Tačiau pirmojoje Hoffnerio teksto dalyje nestinga ir per daug įkyraus noro įrodyti, kad krikščioniškoji doktrina ekonomikoje tai vienoje, tai kitoje srityje tikrai pralenkė marksizmą. Toks įrodinėji­mas, deja, savotiškai pastarąjį vėl aktualizuoja. Kita vertus, marksiz-138 POLITOLOGIJA, 1997/2 (JO) mo menkinti negalima, nes vis dėlto krikščioniškasis socialinis mo-kymas apie rinkos ekonomiką buvo atematyva markszmui. Yra užuo-minų apie galimą eurokomunizmo pavojų, tačiau tai jau, atrodo, ne-beaktualu - eurokomunizmas, rodęsis perpektyvus prieš pusantro dešimtmečio, savo pozicijas jau visiškai prarado. Peteris H. Wehahnas, savąji esė Verslininko ekonominė funkcija ir socialinė atsakomybė pradeda svarstymu apie verslininko darbo es-mę, prieidamas prie išvados, kad verslininko profesija tėra savotiškas išteklių perskirstymas. Tiesa, autoriui, besistengiančiam išsiaiškinti, kuo ypatingas yra krikščioniškų pažiūrų verslininkas, iškyla verslininko apibrėžimo problemų, ir iki galo i šį klausimą taip ir neatsakoma. Mūsų skaitytojui turėtų būti idomi istorinė pažiūros į verslinin-ką apžvalga. Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai i verslo atstovus žiūri­ma kaip i negatyviais bruožais charakterizuojamą visuomenės dalį. Nemeilės verslininkams galima rasti Aristotelio raštuose, o vienas didžiausių Katalikų Bažnyčios autoritetų - Tomas Akvinietis - tei-gia, jog profesionaliems prekijams (suprask, verslininkams) būdingas moralinis netobulumas. Tačiau P. H. Wehahnas randa ir kitą medalio pusę - parodo, jog Bažnyčia smerkė ne verslą, o veikiau jo iškreiptas formas - visų pir-ma siekį asmeniškai pasipelnyti iš jau minėtų neasmeninių resursų. Skaitytojas, nesusijęs gyvenime su verslu, gali konstatuoti, kad nuo Aristotelio laikų iki XX amžiaus pabaigos mąstysena nepasikeitė -atrodo, kad bankininkas, praleisdamas pro savo rankas gausybę pini-gų, jau savaime yra turtingas, ar prekybininkas, pirkdamas tūkstančius vienetų kokios nors prekės, tampa jos savininku. Verslui turtas tėra priemonė, tačiau jis dabar (ir ne pirmą kartą istorijoje) daugelio vis dar suvokiamas kaip tikslas. Čia prisimenama ir Rerum novarum, tapusi pamatine knyga krikščionių demokratų ideologijai. P. H. We-hahnas savo svarstymuose galiausiai prieina prie tų pačių išvadų, kaip ir kardinolas J. Hoffneris - socialinė rinkos ekonomika yra modelis, artimas krikščioniškajai ekonomikos sampratai: žmogus visada svar-besnis už kapitalą, visuomenė ir jos nariai yra susiję abipusiais ryšiais, ir vieni už kitus atsakingi. Visuomenei būdingas subsidiarumas, t.y. individui (ar pavaldžiai grupei) teikiama pirmenybė valdančios gru-pės atžvilgiu, o galiausiai - bendras labas, kuris suprantamas kaip valstybės pareiga laiduoti kasdienį teisingumą kaip sąžiningus indivi-dų tarpusavio santykius. Visa tai - ne kas kita, kaip šiuolaikinės krikš-čioniškosios demokratijos pamatiniai principai. RECENZIJOS 139 Kita autorių dominanti tema - ekonomikos valdymas. Save va-dinantieji socialistais tvirtina, kad galima „centralizuotai valdoma eko-nomika" (Walteris Euckenas), tačiau P. H. Wehahnas pateikia alter-natyvą, pasak kurios, tikrasis ekonomikos valdovas yra rinkos kaina - balansas tarp paklausos ir pasiūlos. Valstybė teturi duoti institucinį pagrindą - įstatymus. Antonas Rauscheris, jau savojo teksto pavadinime teigdamas„ Pri-vati nuosavybė tarnauja dirbančiajam", komentuoja Bažnyčios ir eko-nomikos dialogą. Iš jo neseka nieko išskirtinai naujo, nebent tai, kad autorius perkelia dėmesį nuo ekonomikos mokslo mąstytojų į Bažny-čios sprendimus. Tačiau A. Rauscherio tekstas yra itin naudingas tiems, kurie mėgsta remtis veikiau Bažnyčios, o ne ekonomikos autoritetais, juolab, kad skaitymas palyginus lengvas, o teksto struktūra paprasta. Karlas H. Peschkė SVD, tęsdamas svarstymus apie socialinę eko-nomiką pagal krikščionių tikėjimą, parodo, kaip reikia rašyti katali-kiškus tekstus, nepiktnaudžiaujant Dievo vardu, kas pastaraisiais me-tais mūsų visuomenėje jau tapo nemaža nuodėme, ypač pritrūkus „že-miškų" argumentų. Dievo vardą jau spėta padaryti baidykle viems, kiek kitaip mąstantiems. Įdomus dar vienas knygos skyrius - Bažnyčios ir ekonomikos dialogas. Retai kada simpoziumo tekstai gali tapti vertinga vadovėlio dalimi, o šiuokart jis tokia tampa. Tai komplimentas visų pirma pa-čiam simpoziumui, tapusiam kai kuriais aspektais naujo Bažnyčios požiūrio pradžia. Tekstų parinkimo pranašumai ir trūkumai - tai originalo suda-rytojų laimėjimai ir nesėkmės2. Mūsų skaitytojui, turėjusiam nedaug progų susipažinti su nemarksistiniais ar ne itin griežtai marksizmo kritikuotais autoriais, būtų pravartu rasti kokį nors įvadinį straipsne-lį, pateikiantį autorių biografines apybraižas ar tam tikrą krikščioniš­kosios ekonominės minties direktoriją. Galima tikėtis, kad tokių lei-dinių tikrai atsiras. Pabaigai norėtųsi dar kartą pabrėžti šio ir kitų panašių leidinių naudą. Jis ne vien praplečia horizontą ar papildo mūsų žinias. ,,Aidų" užmojis darbuotis krikšioniškosios politikos linkme yra labai reika-lingas. Jis demonstruoja politinę brandą ir siekia peržengti partikulia-rines ribas. EGIDIJUS VARE/KIS 140 POLITOLOGIJA, 1997/2 (10) PASTABOS IR NUORODOS 1 Hoffncr J. Ekonomikos sistemos ir ekonomikos etika. 2 Originalą sudarė Vereinigung zur Forderung der christlichen Sozialwissen-schafte e. V. bei Tarptautinė Kolpingo draugija. 

https://www.journals.vu.lt/politologija/article/download/41884/39296

Apie krikščioniškąją ekonomiką

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Politologija