Norkus, Zenonas

English

Vilnius University Press Scholarly Journals

Maxo Weberio istorinė politikos sociologija

Politologija

PUBLIKACIJOS Maxo Weberio istorinė politikos sociologija Maxas Weberis gimė 1864 m. balandžio 21 dieną Erfurte. Jo tėvas - teisininkas, buvo renkamas Prasiios landtago ir Vokietijos reichstago deputatu. Weberių ~ima priklausė tek''ilės faorikantų giminei, turėjo plalius ryšius kaizerinis Vokietijos politinėse ir akademinėse sferose. 1882-1886 m. M. Weberis studijavo tei~, istoriją ir politine ekonomiją (Vokietijoje ją buvo priimta vadinti Hnaciomiline ekonomija" - Nationali1konomi.e) Heidelbergo ir Berlyno universitetuose. Po to stažavosi teisme, ruo~amasis teisininko karjerai, ir tuo paliu metu intensyviai dirbo mokslini darbą. 1889 m. M.Weberis apgynė teisĮs daktaro disertaciją ("Apie prekybos bendrovių istoriją viduramžiuose"). 1891 m. išėjo jo knyga HRomos agrarinės istorijos rei~mė valstybt!s ir privaliai teisei". 1892 m. M. Weberis jgijo teisės docentūrą ir pradėjo dėstyti Berlyno universitete. Tais pačiais metais išlei-džiauzas jo veikalas H1.emh ūkio darbininkų padėtis Vokietijoje i Rytus nuo Eibės" . 1894-1896 m. M. Weberis - politinės ekonomijos ordinarinis profesorius Freiburgo universitete. 1896 m. jis užėmė tokj pat postą Heidelbergo universitete, tačiau netrukus jj ištiko sunkus nervų sutrikimas, iki 1902 m. nutrau~ M . Weberio mokslini; veiklą. Negalavimui palengvėjus, M. Weberis nebeužsiėmė pedagogine veikla; o atsidėjo vien moksliniam darbui. Be to, jis drauge su E.Ja/e ir V.Sombartu leido ž11rnalą "Socialinio mokslo ir socialinės politikos archyvas", koordinavo fun-damentalaus daugiatomio veikalo - "Socialinės ekonomikos apybraižos" - leidimą. 1914-1915 m. kapitonas M.We: ris vadovavo karo ligoninių organizavimui Hei-delberge, tarnavo jose drausmės pridiuros karininku. 1918 m. vokiečių moksli-ninkas grjžo prie pedagoginės veiklos ir Vienos universitete perskaitė paskaitų kur-54 "Pozityvi materialistinio istorijos supratimo kritika". 1919 m. tapo politinės ekonomij. ; ordinariniu profesoriumi Miuncheno universitete. Po 1918 m. lapkričio revoliucijos bandė aktyviau jsijungti j politin,: veiklą: kaip Vokietijos vyriausybės konsultantas dalyvavo Versalio taikos derybose, aktyviai reišktsi teisininkų komisijos, rengusios būsimos Veimaro respilblikos konstitucijos p_rojektą, darbe, vylėsi tapti reichstago deputatu ir g,d net reichskancleriu. Šioms viltims neišsipildfius, atsidėjo pedagoginiam ir moksliniam darbui, karė didelius planus ateičiai. Jie nebuvo jvylcdyti - 1920 m. birželio 14 d. M. Weberis mirė nuo plaulių ufdegimo. Darbus, parašytus po 1902 m., M. Weberis skelbė daugiausia savo "Socialinio mokslo ir socialinis politikos archyve". Po M. Weberio mirties jie išleisti keliomis teminėmis rinktinėmis: "Religijos sociologijos rinktiniai ra§tai" (3 t., 192001923), "Mokslotyros rinktiniai raštai" (1922), "Socialinės ir Qkio istorijos rinktiniai r11štai" (1924), "Sociologijos i, socialinės politikos rinktiniai raštai" (1924), "Rinktiniai politiniai raštai" (1921). Po M. Wėberio mirtf!s išėjo taip pat jo "Ra-cionalieji bei sociologiniai muzikos pagrindai" (1924), •ukio istorija" (192.,; lie-llltrilf kalba - 1929 m.; tai paskaitų, skaitytų 1919-20 m .. Miuncheno universitete, hrsas) bei pagrindinis veikalas - •Ekonomika ir visuomef!ė" (1922). Pastarqjj vokieli11 mokslininkas buvo sumanes kaip treliąj4 •socialinės ekonomikos Z. Norkus 23 apybraif.os" dalj; tokiu pavidalu pinnasis "Ekonomikos ir visuomenės" leidimas ir išleistas. "Ekonomika ir visuomenė" liko neuf.baigta, tarp specialistų nesiliauja ginčai, koks buvo autentiškas šio veikalo planas ir kiek ji atitinka skirtingi veikalo leidimai (1976 m. išėjo 5-as vokiškas leidimas; anglų kalba veikalas i!:leistas 1968 m.). M. Weberis - vienas Vakarų _sociologijos klasikų; kartu su L.Gumplowicziumi, G.Mosca, V.PPreto, RMichelsu jis laikomas politikos sociologijos pradininku. Sociologija (jskaitant politikos sociologiją) M. Weberiui yra pagalbinis istorijos mokslas, šio mokslo "instrumentinis cechas .-'. Istorijos mokslas ieško "kulturiJkai reikšmingų" istorijos reiškinių prie:!.astinių paaiJkinimų. Toks istorinis pažintinis interesas - specifinis Vakarų kulturos bruožas. Ji pati sau ir yra kulturiškai reikšmingiausias istorinis reiJkinys, o istorijos mokslas - tai jos savimonės apraiška. Per istorijos mokslq Vakarų kultūra suvokia savo skirtumus nuo kitų kulturų bei 5lirJo atsiradimo ir tapimo tuo, kas ji yra, priežastis. Begalėje istorinių faktų, nu-sakomų singuliariniais egzistenciniais sprendimais, nejmanom.2 orientuotis be sąvokų. Sociologija konstruoja sąvokas, kuriomis istorikas konceptualizuoja istori-nius faktus . Tų 54vokų pobūdis priklau;o nuo pafo1tinio intereso, kuriam tarnauja sociologinė koncepcija, pobūdžio. M. Weberio sociologiją sudaro keletas tokių sąvokų, "idealių tipų", kimų. Tai ekonominių, politinių, religinių reiškinių (veiksmų, institutų, idt!jų, procesų) tipologijos; jas galima vadinti atitinkamai 1konomikos sociologija, politikos sociologija, religijos iciologija. K.Marxo so- • dalinė teorija, M. Weberio akimis žiūrint, - irgi "idealių tipų" sistema, kurios spe-cifiką !emia slypinlio už jos pažintinio intereso - rasti būdus ir kelius sunaikinti burfuazin, Vakarų kultūrą - ypatybės. Vadindamas sociologines sąvokas "idealiais tipais", M. Weberis pabrėžia, pirma, ~ią jų priklausomyb, nuo pažintinio intereso pobūdžio. Antra, sociologinių sąvokų "idealus. tipiJku,nas" reilkia, kad jų referentai yra ne betarpiškai empiriniai reiškiniai, bet konceptualūs modeliai. Empiriniai reiškiniai arba "aproksimuoja" vieną jų konceptualių modelių, arba turi bruof.ų, savybių, kurių konceptualus ati-tikmenys priklauso skirtingiems modeliams. Pastaruoju atveju empirinį reiškinį galima kvalifikuoti kaip "negryną", "mišrų", "pereina1r14jj" ir t.t. Bet nei surušiuoti empirinius reiškinius, nei atskirti "mišrius,,, "tarpinius" atvejus.nuo "nemišrių" neįmanoma, ~gretinant jų su santykinai nepriklausomu nuo jų kon-ceptualiniu masteliu ar modeliu ( Smulkitlu apie M. Weberio 1netodologiją !r.: Norkus z . Makso Vėberio socialinio pažinimo 1netodologij,1s konturai//Problemos. - V., 1990. - Nr.42. ). Savo politinių reiškinių tipologiją M.Weberi. pradeda dviem terminais -"Macht" ir "He"schaft,,, kurie,..ę lietuvi!kus atitikmenis nelengva rasti. "Macht" - tai socialinių santykių subjekto "socialinė galia", sugebt!jima:t pasiekti savo tiks1'f, įveikiant eventualų pasiprie~ini,ną . "Macht" turi tiek kuopos viršila, tiek prekiau-tojas turguje, galintis diktuoti kair14. Bet pastarasis negali jsakyti pirkėjui pirkti savo prek(. Toks socialinio r•ntykio subjektas, kuris gali jsakym14 pri1nesti savo r,alią kitiems to santykio dalyviams, turi ne tik "Macht", bet ir "1-Jerrsdulft", yra Nldfios subjektas. Socialinių sant11kių subjektai, susieti-~iuo valdžios santykiu, sudaro valdf.ios junginius (Hemcnaftsverband). Toks junginys yra valstybė, bet ne vien ji: bafnytinės hierarchijos narius irgi sieja valdfios santykiai. Kriterijų, kuri empiriškai realus valdžios junginys . turi atitikti, kad galt!tų bati k:t1Rlifi-kuojamas kaip "valstybė", M. Weberis formuluoja taip: tai toks valdžios junginys, kuriame valdJlntieji sėkmingai pretenduoja i teisėtos fizinės prievartos naudojimo 24 Publikacijos tam tikroje apibrižtoje teritorijoje monopoli. Šis veberiškasis "valstybt!s apibrt!fimas" šiuolaikint!je Vakarų sociologijoje laikomas klasikiniu. Valdfios santykiai valstybt!je yra politiniai valdžios santykiai, o pati ta valdtia - politint! valdžia. Taliau politinė valdžia negali. ~mtis vien fizine prievarta. Tokia vien fizine prievarta paremta valdžia yra neteise/ta valdžia; politikes sociologijos požiūriu teise/ta yra ta vald:fia, kurią tokia pripažįsta valdomieji, paklusdami jos ;.sakymams ir tada, kai nėra tiesiogiai verliami. Šia sociologine prasme "teisė/1 " valdžia (legitime H.errschaft) ir yra M. Weberio dt!mesio centre. Priklausomai nuo paklusnumo motyvų M. Weberis išskiria tris teise/tos vald:fios tipus. Tai racionali (legali), tradicint! ir charizmatinė valdžia. Paklusnumą legaliai va..lžiai motyvuoja jos veiklos atitikimas jstatymams, nustatomiems ir keiliamiems pagal tam tikras procedūrines taisykles. Tradicinei valdžiaiptlklūstama, kol tikima, kad valdanl!iųjų kilmt! bei veikla atitinka tradiciją, tai, "kas visada ligi šiol būdavo". Skirtingai nuo racionaliai svarstomų bei keičiamų jstatymų, tradicija laikoma šventa ir nekeistina. fvesdama naujoves, kurių nepavyksta interpretuoti kaip tradicijos išraišiai, tqsq, r,aldžia rizikuoja rrarasti teisc!tumą . Maištaujantys prid tradicinę valdžią moty-woja savo nepaklusnumą valdžios nesiskaitymu su tradicija bei būtinybe grįžti prie jos. Charizmatinei va!džiai paklūstama, kol tikima nepaprastomis asmeninbnis valdovo savybbnis, gkelianliomis ji virš tradicijos bei jstatymų. Savo teisc!tumą charizmatinis valdovas "jrodo" vis naujais laimt!jimais; nesėkmt!s, jei,o_u nepavyksta primesti valdomie~iems tokios jų interpretacijos, pagal kurią JOS pateikiamos kaip laikinos ar tariamos nesc!kmt!s, panaikina charizmatint!s valdr.ios tei~t!tumą. Charizmatint! valdžia būdinga revoliucinių pakitimų laikotarpiams. Stabilizuodamasi ji virsta arba tradicine. valdžia (tradicionalizuojasi), arba kgalia valdžia (legalizuojasi). Charizmatints valdžios stabilizaciją (persigimimą) M. Weberis oodina "charizmos rutinizacija" (sultasdieninimu). Charizma ruti-nizuojasi, iš asmeninės valdančiojo sarybės, kurią reikia be paliovos irodinėti, virs-dama giminės savybe: · taip atsiranda nauja ~inastija. Tradicinės valdžios teisc!tumui nepakenkia Nblogo" v1ldanlios gimint!s atstovo pakeitimas "geru" . Kitas charizmos rutinizacijos budas - jos priskyrimas postui, pareigybei (tokia charizma bQdinga, pvz., .Romos popie1.iui). Visais atvejais valdžios santykiuose dalyvauja aparatas (Verwaitungsstab). Nagrinėdamas valdančiųjų santykius su aparatu, valdžios aparato komplektavimo, organizavimo bei atlyginimo "už darbą" ypatybes, M. Weberis detalizuoja savq,·li teisėtos valdžios tipiJlogiją. Charizmatinio valdovo "aparatas" yra jo asmeninė pal!ida (svita), kurią sudaro besąlygiškai jam asmengkai atsidavę žmonės. Šiame "aparate" ntra funkcijų pasidalijimo - charizmatiko pasekėjai vykdo jo vienkarti-nius pavedimus. Jų padttis priklauso nuo asmeninio artumo charizmatikui, jo po!iario j juos. Kol charizmatinĮ valdžia nepersigimsta, jos "uparatininkai" neturi matMalinių intere~ų bei pastovių pragyvenimo šaltinių (gyvendami g to, kq "Dievas duoda"). Paprasčiausi (ir seniausi) tradicinės valdžios • 'pai - gerontokratija ir pirmykštis patriarchalizmas. Tai tokia tradicinl TJQld!ia, kuri apsieina l•e valdymo apurato. Kai patriarcho va/d!ion patenka vis didesnės teritorijos bei !menės, kurie nėra jo gimints, patriarr.has nebegali viešpatauti be valdymo aparato. Pagrindiniai "aparatinės" tradicinės valdžios lipai - patrimonializrnas ir feodali·mas. Galimi du patrim,mializmo uariantili - sultonizfflllS ir luominis patrimonililizmas. Patrimo-nializme valdininkų pareigos valdovo attvilgiu biikomos analogiškomis sūnų pareigoms Uvui. Sultonizme šie "sanns" ,v.turi joki11 teisi11 "thlo" atfvilgiu. Z. Norkus 25 luominiame patrimonializme - turi jų daugiau ar ma!iau. Patrimonializme ad-ministracinės pareigos tapatinamos su ramų pareigomis: kiek ir kokių yra rūmų ūkyje pareigų (stalininkai, lovininkai, arklininkai ir t.t.), tiek ir tokių yra at-'.minis-tracinių pareigybių valstybis valdymo aparate. Kas kokias pareigas u:fima, sulto-nizme priklauso nuo asmeninės valanvo nuožiūros. Valstybė, pareigos valdžios aparate, o kartais ir patys valdininkai sultoniz" : laikomi valdovo nuosavybe. Šio aparato kadrai (tarp jų ir kariuomenė - ,nameliukai, janylarai ir pan.) dažnai kom -plektuojami iš kitataučių vergų arba ii:eivių iš žemųjų socialinių sluoksnių. Luomi-niame patrimonializme valdininkai, tiksliau, giminės, socialinės grupės, pasisavina tam tikras valdymo pareigybes bei iš jų plaukiančias pajamas. Pareigybt!, valdymo priemonės, reikalingos valdymo funkcijoms atlikti, yra dal{nė valdininko nuo-savybt!: jis gali jas paveldt!ti, parduoti ir pan. Kariuc;neni ginkluojasi ir i~ilaiko savo sąskaita. Feodalizme valdovą ir valdininką siej.i sutartis, kurioje apibrlliamos jų tarpusavio teisis bei pareigos. Sutartis sut1.Jirtir.ama iiiiiJ..imybės priesaika. Asmt'11Ų ("feodalrj''), susietų ištikimybės priesaika, santykius, be tos sutarties, reguliuoja garbės kodeksas, kuris traktuoja tuos santykius veikiau kaip brolių (vyre.sniųj:1 ir jaunesniųjų), o ne kaip "tt!vų ir sanų", "ponų ir tarnų" santy1cius. Feodalinį valdžios tipą M. Weberis aptirika tik viduramžių Vakarų Europoje bei (ne taip ryškiai išreirną) viduramž·ų Japonijoje.. Legaliai valdžiai būdingas biurokra:inis valdymo aparatas. Jis formuojasi, eksproprijuojant valdininkus (atimant i~ jų valdymo priemones bei pareigybes) ir paverčiant juos samdomaisiais valJymo darbo darbininkais. Biurokratiniam apara-, tui badingas griežtas kompetencijos sri6ų atribojimas, hierarchinė organizacija, kadrų komplektavimas pagal profesin~ kompetencijos kriterijų (nori.it užimti tam tihas pr.reigas, butina turėti atitinkamą kvalifikadją, tikri11amq egzaminais), "karjera" priklausomai nuo stažo arba ~asiekimų, valdymo procedurų dokumenta-vimas bei stereotipizavimas, apibrėžiant jas taisyklėmis, jpareigojan6o,ris val.li-ninlr'1 "nedaryti išimčių", elgtis bešališkai, visus tam tikros rūšies atvejus traktuoti vienodai (skaitytojui verta priminti, kad kalbama apie biurokratijos "idealų tipą"). Todėl biurokratinės valdžios veiksmai numatomi iš anksto ir šia prasme yra racioMlus. Tačiau, kita vertus, šis formalus biurokratinis mašinos racionalumas gali bt:lti suvokiamas kaip jos nežmoniškumr.s; ;; tia kyla romantinis anti-biurokratinis protestas. Bet realybė tokia, kad biurokratinis valdymo aparatas -vienintelt! galima valdymo priemonė šiuolaikinių Va/eurų sąlygomis. Kons-truktyvu; "biurokratijos problemos" pavidalas - tai ne klausimas, kaip likviduoti "biurokrr.ti,u; mašiną", bet kaip ją politiškai kontr • 'iuoti (išlaikant valdymo jrankio padetyje ir neleidžiant uzurpuoti vald~ios subjekto funkcijų) bei ... tobulinti. Skelbi-imame tekste M Webens, išdt! tęs dali jau u;'tartų savo politinės snciolo-gijos sąvokų, nagrinėja būdingų šiuolaikint!s Vakarų poli1ikos personaž'i -valstybts ir partinių apar:1tų biurokratų, žurnalistų, pa,·,amento deputatų ir t.t. padt!tj Vakarų valstybių rolitinėse sistemose, jų s11ntykius, sykiu pateikdamas USA, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūz;os politinių sistemų lyginamofioS analizts apmatus. Po to agkinasi, kokia politinė santvarka optimali pokario Vokie-tijai. M, Weberio politin1n idealo - "plebiscitints demokratijos" nerr 1lr:ia ·ab-soliutizuoti. • Būdamas istoristas, jis ir nemanė, kad galima sukurti vienodai tinkamą visoms Vakari valstybėms polit.:nt!s sautvarkos mc:ielį. Politinis santvarkos optimalumas - jos chPrakteristika, kurią 12pibrė!ia ne vien tos santvarkos atsparumas biurokra:int!s dikt..turos pavojui. Kokia batent politinė santvarka geriausiai tinka šiai ar kitai Vakarų valsty1iei, priklausiJ nuo jos politinių tradicijų, 26 Publikacijos dyd!io ir, SW1rbiausia, bmdranadoruilini11 tilcsl11. M. Weberis tokiu bendranaciona-liniu Vokietijos tikslu po pralaimao Pirmojo pasaulinio karo laiki didžiosios pasau-lio WllstyWs (Weltmacld) statuso išst1ugoji"'4. Atsitiko taip, kad veberiškoji plebiscitinh demokralijos koncepcifti dalinai buvo realizuota Vokietijos respublikos (mdiruimosios Veimaro respublikos) konstitucijoje. Dideli ;galiojimai, kurie šioje konstitucijoje buvo suteikti reichsp,ezidentui, - M. Weberio idijų poveikio padari-nys. 1933 m. šiais igaliojimais posiruiudojo P.Hindenburgas, atverdamas keli4 j t1121d!i4 nacistams. Skelbiamo teksto pagrindas - M. Weberio paskaita "Laisv11j11 studentų 54jun-gos" susirinkime, netrukus po 1918 m. Lapkrilio revoliucijos. Tarp M. Weberio klausytoj11 buuo daug toki11, kurie ruoUsi pasirinkti profesionalaus politiko karjer4. Tai, q M. Weberis rašl apie asmenines st1uybes, batinas profesioruiliam politikui, ~ politi~ etiq - aktualu ir šiandien, trisada, kol gyvuos politiko profesija. Skaitytojui, norin&m išsamiau susipa!inti su M. Weberio politikos sociologija, belieka rekom ·nduoti jau minaus "Rinktinius politikos raštus" (Weber M. Gesam-melte politische Schriften. - Munchen, 1921. l plat11 M. Weberio mokslinių interesų na'4 pateko ir Rusija, kuriai skirti du M. Weberio darbai. Vienas jų išverstas j rusų kalb4: Be6ep M. Hcrop0'leCDlii O'le~ OCB06o.urre111,Horo ABKieHHJI I POOCKH H IIOJIO.JreHHe 6ypxy13HOH .AeMOltpaTIUL - ICHeB, 1906; Weber M. Russlands Ūbergang zum Scheinkonstitutioruilismusl/Archiv zum Sozialwissenschaft und Sozialpolitik. - 1'ilbingen, 1906. Bd.23, H/.1. Beilage. ) bei atitinkamus "Eko-nomikos ir visuomenu• skyrius. Iš gausios Va.ozn, •veberologin~" lilr?ratūros, kurioje M. Weberio i.dijos komentuojamos, panaudojamos nadienos politinlms problemoms "1""4Styti bei plJtojamos, atsifoelgiant j vĮlesnius politikos mokslo pasiekimus, pominĮsime: B«tham D. MllX Weber and the Theory o/ Modern Poli-tics . ., LDndon, 1974; Collins R. Weberum Sociological Theory. - Cambridge etc., 1986; Dronberger l. The Political Thought of Max Weber: ln Quest o/ Statesman-ship. - N. Y., 1971; Giddens A. Capit'alism and Modern Social Theory. An Aruilysis o/ the Writings o/ Marx, Durlch.eim and Max Weber. - Cambridge, 1972; Giddens A. Politics and Sociology in the Thougld of Mu Weber. - LDndon, Bas(ngstoke, 1972; Loervenstein K. Max Weber's Political Idas in the Perspective of Our Time. -Boston, 1966;Mommsen W.J. The Ageo/BMreaucracy. Perspectiveson the Politi-c.al Sociology oĮ Mu Weber. - Oxford, 1974; Moinmsen W.J. Mu Weber und die deutsche Politilc 1890-192C - Tilbingen, 1974; Onechowski M. Polilyka, wladza, ponawanie w teorii Maxa Webeni. - WarsZIIWII, 1984; SchlMchln W. Wertfreiheit Mnd VeranhuorlMngsethik. Zum Verhillthis oon Wissen..chaft und Politik bei Max Weber. -Tilbingen, 1971; Max Weber'.s Political Sociology. A Pessimistic Vision of a Ratio!flllized World/Eds. Glassman RM., MMroar V. - Westport, LDndon, 1984. Iš naujausios literata. :ls ru511 kalba nurodytina: Mu:apeuo B.n. Bepa, llllacn H 610poitpaTHA: 1tp11THU OOŲHOIIOrHH M.Be6epa. - Pocroa-ea-){oHy, 1988; Ū.lltllrallOa 3.H. 00JUITll'leCDJI TeOpu Muca Be6epa: ICpHTH'leCltlDl a1W1HJ. -P,n, 1986. 2.enoruis NORX.US 

https://www.journals.vu.lt/politologija/article/download/42035/39416

Maxo Weberio istorinė politikos sociologija

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Politologija