Gentile, G.

English

Vilnius University Press Scholarly Journals

Fašizmas

Politologija

90 Dž.DŽENTILĖ (G.Gentile) Fašizmas Doktrina. Pagrindinės idėjos. Vertimai ir komentarai Kaip ir kiekviena solidi politinė doktrina, fašizmas yra praktika ir te-orija; veiksmas, kuriam imanentiška doktrina, ir doktrina, kuri, kildama iš tam tikros istorijos jėgų sistemos, lieka toje sistemoje ir veikia jos vi-duje. Todėl fašizmo forma atspindi vietos ir laiko atsitiktinumus, o jo idealus turinys išreiškia aukštesniosios istorijos - mąstymo istorijos -tiesą. Kad veiktume pasaulyje dvasingai, kad valia būtų žmogiška, rei-kia perprasti ir laikiną, pavienę realybę, kurioje tenka veikti, ir nekin-tamą bei universalią realybę, kuri yra pirmosios realybės būtis ir gyvas-tis. Kad pažintume žmones, reikia pažinti žmogų, o kad pažintume žmogų, reikia pažinti realybę ir jos dėsnius. Nėra valstybės sampratos, kuri galiausiai nebūtų gyvenimo samprata: filosofija ar intuicija, išskleis-ta loginėje konstrukcijoje idėjų sistema arba sukoncentruotai viziją ar j tikėjimą; tokia samprata, bent jau implicitiškai, visada yra organiška pasaulio koncepcija. Taip ir daugybė praktinių fašizmo pasireiškimų - partijos organiza-cija, auklėjimo sistema, drausmė - nėra suprantami, jeigu ignoruoja-ma bendra fašistinė gyvenimo samprata: spiritualistinė samprata. Pa-saulis fašizmui nėra paviršutinišku žvilgsniu regimas materialus pasau-lis, kuriame žmogus yra pavienis, atskirtas nuo visų kitų individas, pa-valdus gamtos dėsniui, per instinktus palenkiančiam gyventi egoisti-niais pranykstančiais malonumais. Fašizmo žmogus yra toks individas, kuris yra nacija (nazione) ir tėvynė, moralės įstatymas, kuris per tra-diciją ir misiją suvienija individus ir kartas, kuris nuslopina įkalinto ankš-tame malonumų narve gyvenimo instinktą, kad paklusdamas pareigai, pradėtų aukštesni laisvą gyvenimą už laiko ir erdvės ribų: gyvenimą, kuriame individas, išsižadėdamas savęs, paaukodamas savo privačius interesus, žūdamas, realizuoja tą grynai dvasinę egzistenciją, kurioje glūdi žmogiškoji vertė. Taigi fašizmas yra spiritualistinė koncepcija, kilusi iš visuotinės mū­sų amžiaus reakcijos prieš išglebusj materialistinj XIX amžiaus pozity-vizmą. Fašizmas yra antipozttyvistinė, bet pozttyvi koncepcija; nei skep-Dž.Džentilė 91 tiška, nei agnostiška, nei pesimistiška, nei pasyviai optimistiška - skir-tingai nuo visų tų (negatyvių) doktrinų, kurioms gyvenimo centras yra anapus žmogaus, galinčio ir privalančio savo laisva valia kurti savo pa-saulį. Fašizmas nori aktyvaus, energingai veikiančio žmogaus: nori to-kio žmogaus, kuris vyriškai jsisąmonina sunkumus ir yra pasirengęs juos pasitikti. Jis supranta gyvenimą kaip kovą, manydamas, kad žmo-gui dera išsikovoti tokį gyvenimą, kokio jis yra vertas, o visų pirma - su-kurti tokio gyvenimo kūrimo įrankį (fizinį, moralinį, intelektualini). Taiga-lioja ir pavieniam individui, ir nacijai, ir žmonijai. Tai sudaro aukštą vi-sų kultūros formų (meno, religijos, mokslo) vertę ir didžiulę auklėjimo svarbą. Todėl esminę vertę turi ir darbas, kuriuo žmogus nugali gamtą ir sukuria žmogiškąjį pasaulį (ekonominį, politinį, moralinį, intelektua-lini). Akivaizdu, kad ši pozityvi gyvenimo samprata yra etinė koncepci-ja. Ji pritaikoma visai realybei, o ne tik joje dominuojančiai žmogiškajai veiklai. Nėra morališkai neutralių veiksmų; moralinių tikslų tvarkoje vis-kas pasaulyje turi savo vertę ir iš nieko ta vertė negali būti atimta. Todėl gyvenimas, kaip jį supranta fašistas, yra rimtas, rūstus, religingas: skry-dis atsakingų moralinių dvasios galių palaikomame pasaulyje. Fašistas niekina "patogų" gyvenimą. Fašizmas yra religinė koncepcija, kurioje įsisąmoninamas imanen-tinis žmogaus ryšys su aukščiausiu įstatymu, su objektyvia Valia, ku-ri transcenduoja pavienį individą ir paverčia jį sąmoningu dvasinės vi-suomenės nariu. Tas, kas religinėje fašizmo politikoje mato tik opor-tunistinius išskaičiavimus, nesuprato, kad fašizmas yra ne tik valdymo, bet taip pat ir mąstymo sistema. Fašizmas yra istorijos samprata, kuriai žmogus yra tai, kas jis yra, tik kaip dvasinio proceso funkcija, dalyvaudamas jame per šeimą ir so-cialinę grupę, per naciją ir istoriją, kurioje bendradarbiauja visos na-cijos. Todėl tokia didelė tradicijų atmintyje, kalboje, papročiuose, vi-suomenės gyvenimo normose vertė. Už istorijos ribų žmogus yra nie-kas. Todėl fašizmas yra prieš visas XVIII amžiaus materialistiškai pa-grįstas individualistines abstrakcijas; prieš visas jakobiniškas utopijas ir naujoves. Jis netiki, kad žemėje galima "laimė", kurios trokštama XVIII amžiaus ekonomistų rašiniuose, ir todėl atmeta visas teleologi-nes koncepcijas, kurios teigia, kad tam tikru istorijos laikotarpiu žmo-nija galutinai susitvarkys. Tai reiškia atitrūkimą nuo istorijos ir gyveni-mo, kuris yra nepaliaujamas virsmas ir tarpsmas. Politikoje fašizmas nori būti realistinė doktrina; jis siekia praktiškai išspręsti tik tas proble-mas, kurios pačios iškyla istoriškai ir kurios pačios randa ar pasiūlo sa-vo tinkamą sprendimą. Kad veiktume tarp žmonių, kaip ir gamtoje, rei-kia įsijungti į tikrovės procesą ir sutelkti veikiančias jėgas. 92 Vertimai Ir komentarai Būdama prieš individualizmą, fašizmo doktrina yra už valstybę; ir ji yra už individą tiek, kiek jis sutampa su valstybe, kuri yra istoriškai egzistuojančio žmogaus sąmonė ir universali valia. Fašizmo doktrina yra prieš klasikinj liberaliZmą, atsiradusį iš reikalo pasipriešinti abso-liutizmui ir išsėmus; savo istorinę paskirti, kai valstybė virto tautos są­mone ir valia. Liberalizmas neigė valstybę pavienio individo interesų vardan; fašizmas iš naujo teigia valstybę kaip tik~ąją individo realybę . Ir jeigu laisvė turi būti realaus žmogaus, o ne tos abstrakčios mario-netės, kurią išsigalvojo individualistinis liberalizmas, atributas, tai fa-šizmas yra už laisvę. Už tą vienintelę laisvę, kuri yra tikras dalykas, už valstybės ir individo valstybėje laisvę . Todėl, kad fašistui viskas yra vals-tybėje, ir niekas negali būti žmogumi ir dvasia, o tuo labiau, turėti vert\ už valstybės ribų . šia prasme, fašizmas yra totalitariškas, ir fašistinė valstybė, visų vertybių sintezė ir vienybė, integruoja, vysto ir stiprina tau-tos (popolo) gyvenimą. Ne valstybėje negalimi nei individai, nei grupės (politinės partijos, asociacijos, sindikatai, klasės). Todėl fašizmas yra prieš socializmą, ku-ris redukuoja istorijos eigą j klasių kovą ir ignoruoja valstyLės vieny-bę, kuri sulydo klases vienoje ekonominėje ir moralinėje realybėje; jis taip pat yra prieš klasinj sindikalizmą. Tačiau tas realias reikmes, iš ku-rių kilo socialistinis ir sindikalistinis sąjūdis, fašizmas pasiruošęs pripa-žinti, ~raukti j valstybės - tvarkdarės (stato ordinatore) orbitą ir ~eisinti valstybės vienybėje sutaikytų interesų korporatyvinėje sistemoje. Priklausomai nuo interesų kategorijų, individai skirstomi j klases: jvairialypėje ekonominėje veikloje, turėdami tuos pačius interesus, su-daro sindikatus, tačiau visų pirma jie yra valstybė . Valstybė nėra skai-čius, individų suma, sudaranti tautos daugumą. Ir todėl fašizmas yra prieš tokią demokratiją, kuri prilygina tautą didesniam skaičiui, nuže-mindama ją iki daugumos lygio; tačiau jis pats yra gryniausia demok-ratijos forma, jeigu tauta suprantama taip, kaip ją ir reikia suprasti - ko-kybiškai, o ne kiekybiškai, kaip idėja, kuri yra galingiausia, kadangi yra pati moraha4,1sia, nuosekliausia ir teisingiausia, kuri realizuojasi tautoje kaip nedaugelio, netgi Vieno1 sąmonė ir valia ir kurios ideali tenden-cija yra realizuotis visų sąmonėje ir valioje. Sąmonėje ir valioje visų tų, kam gamta ir istorija, etniškumas duoda pagrindų sudaryti naciją tų, kurie kaip viena sąmonė ir viena valia žengia tuo pačiu kūrimo ir vys-tymosi keliu. Ne rasė, ne geografiškai apibrėžtas regionas, bet pratę­sianti save istorijoje giminė (schiatta), idėjos suvienytas daugis, yra eg-zistavimo ir galios valia: savimonė, asmenybė. Šita aukštesnioji asmenybė tiek yra nacija, kiek ji yra valstybė. Prie-1 vade. - Velt pmaba. Dž. Džentllė 93 šingai senai natūralistinei doktrinai, kuri buvo XIX amžiaus tautinių vals-tybių publicistikos pagrindas, ne nacija sukuria valstybę. Atvirkščiai, naciją sukuria valstybė, kuri tsutai, įsisąmoninančiai savo moralinę vie-nybę, duoda valią, o tuo pačiu ir tikrą egzistavimą (effettiva esistenza). Nacijos teisė ; nepriklausomybę kyla ne iš jos literatūrinio ir idealaus savo esaties ;sisąmonijimo, ir dar mažiau - iš faktinės padėties, kur ji daugiau ar mažiau nesąmoninga'ir inertiška, bet iš aktyvios sąmonės, iš veiksmingos ir pasiruošusios įrodyti savo teisę politinės valios: tai yra iš valstybės, kuri jau yra in fierP Ir iš tikrųjų, valstybė kaip universali eti-nė valia yra teisės kūrėja. Nacija kaip valstybė yra etinė realybė, kuri egzistuoja ir gyvuoja tiek, kiek ji vystosi. Kai ji sustoja, ji miršta. Todėl valstybė yra ne tik autori-tetas, kuris valdo individualias valias, duoda joms įstatymo formą ir dvasinio gyvenimo vertę, bet ir jėga, priverčianti skaitytis su ja, pripažinti ir gerbti ją taip pat ir išorėje, ir taip faktais įrodanti visų būtinųjų savo plėtros apibrėžčių universalumą. Todėl valstybė, bent jau virtualiai, yra organizacija ir ekspansija. Ir tik taip ji gali atitikti žmogiškosios valios prigimt;, kuri savo sklaidoje nežino barjerų ir kuri realizuodamasi jro-do, kad yra begalinė. Fašistinė valstybė, kaip aukščiausia ir galingiausia asmenybės for-ma, yra jėga, dvasinė jėga. Jėga, kuri sutelkia savyje visas žmogaus moralinio ir intelektualinio gyvenimo formas. Todėl ji negali apsiriboti elementarios tvarkos ir saugos funkcijomis, kaip to norėjo liberalizmas. Ji nėra paprastas mechanizmas, apribojantis vadinamąsias individo laisves. Ji yra vidinė forma ir norma, visos asmenybės disciplina, ji per-smelkia ir valią, ir intelektą. Jos principas, pagrindinis žmogaus asme-nybės, gyvenančios piliečių visuomenėje, jkvėpis, leidžiasi j gelmes ir ;sik.uria ir veiksmo žmogaus, ir mąstytojo, ir menininko širdyje: tas prin-cipas yra sielos siela. Tad fašizmas yra ne tik ;statymdavys ir institucijų kūrėjas, bet ir auk-lėtojas bei dvasios gyvenimo žadintojas. Jis nori perdaryti ne tik žmo-nių gyvenimo formas, bet ir turinį, žmogų, charakterį, tikėjimą. Todėl 'is ir nori disciplinos ir autoriteto, kuris įžengia į sielas ir ten tvirtai įsi­viešpatauja. Todėl jo ženklas yra liktorių ryšulys (fascio littorio); vieny-bės, jėgos ir teisingumo simbolis. Vertė Z.Norkus Versta iš: Fascismo. Dottrina. /dee Fondamentali/1 Enciclopedia /ta-liana. - Milano, 1932. - Vol.14. -P.847-848. Verčiant panaudotas Z.B/yno vertimas: Benito Mussolini. Fašizmo doktrina. - Kaunas, 1935. z gimsta, atsiranda (lot.). - Vert. pastaba. 

https://www.journals.vu.lt/politologija/article/download/42027/39407

Fašizmas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Politologija