Vitkus, Gediminas

English

Vilnius University Press Scholarly Journals

Socialinis teisingumas ar paskirstymas "pagal darbą"?

Politologija

PUBLIKACIJOS IR VERTIMAI GEDIMINAS VITKUS SOCIALINIS TEISINGUMAS AR PASKIRSTYMAS "PAGAL DARBĄ"? Dabartinėje visuomeninėje sąmonėje klestinti teisingumo sam-prata vienaip ar kitaip yra susijusi su principu "Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą". Šis pagamintų gėrybių paskirstymo individualiems vartotojams būdas, pasak "mokslinio" komunizmo vadovėlių, žinynų ir žodynų, yra pagrindinis socialistinės visuomenės ekonominės ir socialinės organizacijos principas, aukščiausias socialistinio teisingumo įsik0nijimas1. štai ir naujos Konstitucijos projekto 14 straipsnis skelbia: " ... Atlyginimas už darbą grindžiamas principu "Iš kiekvieno - pa-gal sugebėjimus, kiekvienam - pagal darbą", matuojant atliktą darbą kiekiu ir kokybe, taip pat jo visuomenine reikšme ... "2 Galbūt ir neteisinga kvestioriuoti minėto principo humanišką in-tenciją, bet labai abejotina, kad tokią sudėtingą visuomenės gyveni-mo sferą, kaip gėrybių paskirstymas, galima reguliuoti remiantis pa-prasta formule. Akivaizdu, kad tikrovėje šis principas dažniausiai neveikia ir tampa tik gražiu žodžių sąskambiu. Pavyzdžių nereikėtų ilgai ieškoti, bet tai jau kitas klausimas. Man gi norėtųsi atkreipti dėmesį į pradinę šio principo suformulavimo istorijos atkarpą. Dabar jau sunku nustatyti, kas ir kada pirmą kartą pavartojo formulę "Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą" , bet jos atsiradimas programiniuose komunistų partijų dokumentuose ir mokslinio komunizmo teoretikų veikaluose, be abejo, yra sąlygotas palyginti nedideliame K. Markso veikale "Gotos programos kritika" išdėstytų minčių. K. Marksas rašė, kad visuomenėje, paremtoje kolektyvizmo principais ir bendru gamybos valdymu, tai yra žemesniojoje komunizmo fazėje, 13 "kiekvienas atskiras gamintojas gauna iš visuomenės - po visų atskaitymų lygiai tiek, kiek jis pats jai duoda ... Tą pati darbo kieki, kurį davė visuomenei viena forma, jis atgauna kita forma."3 Perskaitą tai, tikrai galime pamanyti, kad K. Marksas čia iš tikrųjų suformulavo · ateinančioms kartoms pagrindinį gėrybių paskirstymo modelį ir visos visuomenės organizacijos principą. Ir iš tiesų dabar yra įsigalėjusi pažiora, įžvelgianti "Gotos programos kritikos" tekste būtent tai. O kad tikrovė kitokia, tuo blogiau jai. Ji dar nėra pakankamai brandi, kad atitiktų K. Markso viziją ... Tarp kitko, galima Markso formulę interpretuoti ir visai kitaip. Jei tikrovė ne tokia, kaip "numatė" didysis klasikas, - tuo blogiau pačiam klasikui. Jis klydo, rašydamas: " ... Tai, ką jis (individualus gamintojas-G. V.) yra davąs visuome-nei, sudaro individualų jo darbo pajų. Pavyzdžiui, visuomeninė darbo diena susidaro iš individualių darbo valandų sumos, kiekvieno at-skiro gamintojo individualinis darbo laikas - tai jo atlikta visuo-meninio darbo dienos dalis, jo įdėtoji i ją dalis. Jis gauna iš visuomenės kvitų, kad jis atliko tiek ir tiek darbo ... , ir pagal šį kvitą jis gauna iš visuomenės atsargų tokį vartojimo reikmenų kiekį, kuriam gaminti sunaudota tiek pat darbo."4 Akivaizdu, kad šitoks paskirstymo organizavimas yra neįmanomas. Ir tai įrodė ne tik "realaus socializmo· tikrovė, išsigelbėjimo nuo galutinio kracho ieškanti prekinių-piniginių santykių reanimacijoje, bet ir dar Marksui gerai žinotini sužlugę 19 šimtmečio socialistiniai eksperimentai ir subankrutavą "darbo pinigų" bankai. Tad išeitų, kad Marksas siūlo vėl tą pačią nepasiteisinusią, iš anksto pasmerktą schemą. .. Taigi vienu atveju "kalta" tikrovė, o kitu - pats Marksas yra ne-mokša. Tačiau iš tiesų nei tikrovė, nei Marksas čia niekuo dėti. Pasis-tengsime tai įrodyti ... Ir paieškoti '1<altų" taipogi. Prisiminkime "Gotes programos kritikos" parašymo istoriją ir įsižiūrėkime į "neįkainojamo" veikalo kontekstą atidžiau. 1875 metų pradžioje buvo sumanytas dviejų Vokietijos darbi-14 ninkų partijų susivienijimas. Viena iš jų - Vokietijos socialdemokratų darbininkų partija (taip vadinamieji "eizenachiečiai" pagal steigia-mojo susirinkimo vietą 1869 metais) - laikėsi artimų K. Marksui pažiorų, daugmaž sutampančių su Pirmojo įntemacionalo programa. Antroji - Visuotinė Vokietijos darbininkų sąjunga (įkurta 1863 m.) -buvo F. Lassalle'io ir jo šalininkų idėjų ~akoje. 1875 metų kovo 7 dieną šių partijų spaudoje buvo paskelbtas bosimosios suvienytos partijos programos projektas. K. Markso ir F. Engelso nuomone, "eizenachiečiai", išvardindami bendrus partijų programinius tikslus, padarė nemaža grubių teorinių klaidų. Už tai programos projektas buvo negailestingai abiejų mark-sizmo klasikų sukritikuotas. šios polemikos kontekste K. Marksas ir nagrinėjo vartojimo reikmenų paskirstymo organizavimą būsimoje komunistinėje visuomenėje, kadangi jau pačiame pirmajame Gotos programos projekto punkte buvo užrašytas toks teisingo paskirstymo principas: "darbo pajamos priklauso nesumažintos ir lygiomis teisėmis visiems visuomenės nariams."5 K. Marksas, remdamasis savo ekonominių tyrinėjimų rezultatais, manė, kad gėrybių paskirstymas nėra savarankiškas procesas. At-virkščiai, tai yra sudėtinė viso nenutrūkstamo visuomeninės gamybos proceso dalis. Todėl ir ,eisingas" paskirstymas yra tik vy~aujančio gamybos bodo funkcija: "Bet kuris vartojimo reikmenų paskirstymas visuomet tėra tik pačių gamybos sąlygų paskirstymo pasekmė. O pastarųjų paskirstymas išreiškia Į?aties gamybos būdo pobOdį. Pavyzdžiui, 'kapitalistinis gamybos badas remiasi tuo, kad daiktinės gamybos sąlygos kapitalo nuosavybės ir žemės nuosavybės pavidalu yra ne darbininkų rankose, tuo tarpu masė turi vien asmeninę gamybos sąlygą - darbo jėgą. Jei gamybos elementai yra paskirstyti šitaip, tai iš to savaime išplaukia ir dabartinis vartojimo reikmenų paskirstymas. O jeigu daiktinės gamybos sąlygos bus kolektyvinė pačių darbininkų nuosavybė, tai susidarys taip pat ir vartojimo reikmenų paskirstymas, 15 skirtingas nuo dabartinio."6 šiuo požiūriu Marksas išanalizavo Gotos programos projekte pasiūlytą "teisingumo" variantą. Pirmiausia jis pademonstravo "nesumažinto produkto" idėjos naivumą ir nepagrįstumą. Juk net komunistinė visuomenė negalės paskirstyti viso pagaminto produkto asmeniniam vartojimui. Bendrų visuomenės fondų sudarymas -ekonominė būtinybė, kuri negali būti reguliuojama ''teisingumu". Bet ypač svarbu suprasti, kad ta pačia nuostata paremta ir siūlomos teisingumo sampratos antrosios dalies - "lygiateisiškumo" kritika, nors ji ir netiesioginė. Marksas tarsi priima programos projekto principą, kad žemesniojoje komunizmo fazėje paskirstymas vyksta "lygiateisiškumo" pagrindu, tačiau priima jį tik tam, kad reductio ad absurdum būdu parodytų jo nepriimtinumą. Taigi įsivaizduokim, kad visuomenėje funkcionuoja toks paskirstymo bodas, kada kiekvienas gamintojas už tą pati darbo kieki gauna toki pat atlyginimą. Tai ir turėtų boti teisin-gumo apoteozė? ''Tačiau vienas žmogus yra fiziniu ar protiniu atžvilgiu pranašesnis už kitą, vadinasi, per tą pati laiką atlieka daugiau darbo arba gali ilgiau dirbti, o kad darbas galėtų boti matu, jis turi boti nustatomas trukme arba intensyvumu, nes kitaip jis nustotų buvęs matu. Ši lygi teisė yra nelygi teisė nelygiam darbui ... norint visų šių trūkumų išvengti, teisė, užuot buvusi lygi, turėtų boti nelygi."7 Manau, geriau siūlomo "teisingumo" absurdiškumo pademon-struoti tais laikais nepavyko niekam. Jeigu "Gotos programos kri-tikoje" Marksas iš tiesų botų bandąs pavaizduoti paskirstymo organi-zaciją bosimoje visuomenėje, tai jis niekaip nebūtų galėjęs neatkreipti dėmesio i klausimą, kaipgi apskaičiuoti konkretaus individo darbo kieki, koks turi boti santykis tarp kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo. Juk visos šios problemos tampa labai syarbios, kai norima įgyvendinti "paskirstymą pagal darbą" tikrovėje. Iš veikalo kontakto akivaizdu, kad Marksas apie šią dalyko pusę net negalvojo ir pasitenkino tik schematiška "lygiateisiškumo" principo analize. Jos visiškai pakako 16 siūlomo principo netobulum.Ji ir prieštaringumui pademonstruoti. Iš viso to išeina, kad idėja organizuoti paskirstymą "pagal darbą" yra visiškai ne Markso idėja. Visų pirma, ji prieštarauja jo pa-ties metodologinei pozicijai, kad paskirstymo būdas yra gamybos būdo funkcija. Ir apskritai programos projekte iškelto "lygiatei-sišmumo" principo kritika reductio ad absurdum badu nėra pag-rindinis Markso samprotavi~ tikslas. Nepamirškime, kad jis "gadino popierių" ne tam, kad eilinį kartą įrodytų eilinės utopijos tuštybę. Jo dėmesio centre buvo partijos ir organizuoto darbininkų judėjimo tikslų mokslinis pagrįstumas. Marksas siekė ne išvesti "geresnę" teisin-gumo foITT1Ulę, o atvirkščiai-pademonstruoti, kad "teisingo paskirstymo įgyvendinimas", kaip programinis reikalavimas, yra nepagristas, netikslingas ir beprasmiškas. "M nuodugniau sustojau ties "nesumažintomis darbo pajamo-mis", iš vienos pusės, ir "lygia teise" ir "teisingu paskirstymu" - iš antros, norėdamas parodyti, kaip sunkiai nusikalstama (pabraukta mano - G. V.), kai iš vienos pusės masų partijai norima užkarti kaip dogmas tuos vaizdinius, kurie savo laiku turėjo tam tikrą prasmę, tačiau dabar yra virtę pasenusių frazių šlamštu, o iš antros pu!;ėS, realistinį supratimą, su tokiu vargu įskiepytą partijai, bet dabar jau suleidusį į ją šaknis, vėl norima iškraipyti ideologinėmis, teisinėmis bei kitokiomis nesąmonėmis, taip mėgstamomis de_mokratų bei praneozų socialistų."8 Galų gale šią Markso nuostatą patvirtina ir pati veikalo struktūra. Jis savo požiūrį į paskirstymo problemą išdėstė ne tuojau po pirmo programos projekto punkto, o nukėlė į pastabų dėl trečiojo punkto kontekstą. Kaip žinia, trečiajame programos projekto punkte pabrėžiama, kad būtina įgyvendinti teisingą darbo pajamų paskirstymą. Tuo Marksas tarsi išreiškė savo principinę nuomonę, kad svarbi ne tik ir ne tiek konkrečios formulės kritika, kiek apskritai yra nepriimtinas bet koks siekimas įrašyti į darbininkų partijos programą minėtą reikalavimą, o tuo labiau susaistyti save pažadais įgyvendinti konkrečią paskirstymo schemą. Esminga tik tai, kam priklauso daiktinės ga-17 mybos sąlygos. Tai ir lemia paskirstymo organizavimo formą. Ši, ko gero, svarbiausia "Gotos programos kritikos" idėja dabar stebėtinai pamiršta. "Pamirštama"tai, kad paskirstymas "pagal darbą" yra visai ne genialaus Markso proto išgalvotas, o kaip tik jo kritikos objektas. Tad kodėl taip yra? Kodėl šis principas tapo ab-soliučiu ir nekvestionuojamu postulatu? Kodėl paskirstymo problemos negalima vertinti blaiviai? Kodėl ji daroma vos ne pagrindine socia-lizmo teorijos problema? Markso isitikinimu, būtent "vulgarusis socializmas ... perėrnė iš buržuazinių ekonomistų ma-nierą laikyti ir traktuoti paskirstymą kaip kažką nepriklausomą nuo gamybos būdo ir todėl vaizduoti socializmą kaip dalyką, kuris daugiau-siai liečia paskirstymą. Bet kadangi tikrasis santykis jau seniai išaiškin-tas, tai kam vėl grjžti atgal?"9 Ir čia, suvokiant Markso mąstysenos šiuo klausimu visumą ir padarytų atradimų reikšmingumą, negalima nepastebėti , kad ir jis buvo savo laikmečio kūdikis. Toks klausimas: "Kam vėl grįžti atgal?" - užduodamas tonu, primenančiu bandymą perkalbėti užsispyrusi neklaužadą, šventai isitikinus, kad rimto atsakymo net ir būti negali. Tačiau šiandien šis klausimas skamba visai kitaip ir ne taip jau nekaltai. Šiandien jau gana aišku, kad mes gyvename pagal vulga-riojo socializmo programą, aišku ir kam tai naudinga, kas suintere-suotas užkonservuoti toki visuomenės būvi, kurj drįsčiau pavadinti neofeodaliniu. Ir štai kodėl. Šiaipjau nebuvo reikalinga ilgametė "rea-laus socializmo" praktika, kad isitikintume: paskirstymas pagal darbą imanomas tik tokiose gamybos sferose, kur galima tiksliai surasti darbo kiekio skaičiavimo kriterijų, pagal kurj botų galima palyginti ne tik keleto darbininkų kieki, bet ir visuomeninę jo naudą. 2inome, kad kapitalizmas neturi tokio kriterijaus. Pastarojo funkcijas atlieka rinka. Cia atsižvelgiama tik i tas darbo sąnaudas, kurias "pripažista" rinka. O darbas, kuris visuomeniniu požiūriu yra bereikalingas, negali būti apmokamas, nesvarbu, kad ir kaip sąžiningai ir kruopščiai žmogus dirbo. Na o "realus sovializmas·, aišku, irgi kito kriterijaus surasti negali. O kadangi rinka negali būti priimtina, tai beliko isiveisti 18 skaičiuotoją - administratorių, kuris nepastebimai ir virto feodalinio senjoro atmaina. Todėl ir šiandien labai aišku, kas slypi už lozunginių raginimų panaikintti lygiavą ir galų gale jgyvendinti principą "Iš kiek-vieno - pagal sugebėjimus, kiekvienam - (dabar jau tikrai) pagal dar-bą". Tokias idėjas reiškia socialinės pajėgos, suinteresuotos visaip organizuoti ir '1obulinti" tą paskirstymo "pagal darbą" modelį, sudarinėti naujas kainų, užmokesčių, tarifų lenteles, po to kontroliuoti patvarkymų vykdymą ir t.t . ir pan. Be to, propagandinis triukšmas labai tinkamas mulkinti liaudžiai, kuri labai jautri socialinio teisingumo problemai, nukreipti jos dėmesį nuo nuosavybės problemos, nuo klausimo, kas gi yra tikras šeimininkas. Taigi metas socialinio teisingumo įgyvendinimą nustoti siejus su paskirstymo perorganizavimu ar tuo labiau principo "pagal darbą" realizavimo tobulinimu. Tuo labiau nederėtų formulės "Iš kiekvieno - pagal sugebėjimus, kiekvienam - pagal darbą" rašyti į Konstituciją . Manau, kad K. Marksas tikrai botų prieš. LITERATORA 1. 2r. Mokslinis komunizmas. - V.: Mintis, 1985. - 191 p. 2. Tiesa, 1989 vasario 28 d. 3. K. Marksas. Gotos programos kritika. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. - T. 2. - V., 1950. - P. 13. 4. Ten pat. 5. Ten pat. - P. 9. 6. Ten pat - P. 15. 7. Ten pat. - P. 14. 8. Ten pat. - P. 15. 9. Ten pat. 19 

https://www.journals.vu.lt/politologija/article/download/42050/39429

Socialinis teisingumas ar paskirstymas "pagal darbą"?

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Politologija