Lipset, S. M.

English

Politologija

S. M. LIPSET DEMOKRATIJA IR DARBININKU KLASl:S AUTORITARIZMAS Pamažu ateinantis supratimas, kad šiuolaikinėje visuo-menėje ekstremistiniai ir netolerantiški judėjimai yra linkę remtis veikiau žemesniosiomis, o ne viduriniosiomis ir aukštesniosiomis klasėmis, iškėlė skaudžią dilemą tiems kairiųjų pažiorų intelektu-alams demokratams, kurie kažkada patikėjo, jog tik proletariatas yra jėga, siekianti laisvės, rasių lygybės ir socialinės pažangos .... Labai akivaizdos pavyzdžiai to, kaip darbininkų klasė neigia-mai nusistačiusi etniniu požiūriu ir linkusi prisijungti prie totalita-rinių politinių judėjimų, buvo kompleksiškai nagrinėjami darbuose, skirtuose viešosios nuomonės, religijos, šeimos modelių ir asmenybės struktūrų analizei. Iš daugelio šių darbų matyti, kad žemesniosios klasės gyvenimo būdas produkuoja inertiškų ir netolerantiškų po-litinių pažiorų individus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad politinės istorijos faktai tam prieštarauja. Nuo pat savo atsiradimo devynioliktajame amžiuje darbininkų organizacijos ir partijos buvo pagrindinė po-litinę demokratiją jgyvendinanti jėga, kovojusi už politinę bei ekono-minę pažangą. Iki 1914 metų darbininkų klasė skaidėsi į kairiąsias partijas ir ekonomiškai privilegijuotą dešinUi sparną ne vien dėl tokių momentų kaip pajamų perskirstymas, visuomeninė padėtis bei gali-mybė jgyti išsilavinimą, bet ir dėl pilietinių laisvių bei tarptautinės politikos. Darbininkai, sprendžiant iš jų politikos, dažnai bodavo pagrindinė atrama kovojant už didesnę politinę demokratiją, religijos laisvę, mažumos teises ir taiką tarp tautų, tuo tarpu dauguma tų Europos partijų, kurios rėmėsi viduriniosiomis bei aukštesniosiomis klasėmis, buvo linkusios vis labiau palaikyti ekstremistines politinės veiklos formas, priešintis visuotinės rinkimų teisės įvedimui, pa-remti valstybinę bažnyčią, palaikyti šovinistinę užsienio politiką. 49 Tačiau po 1914 metų politinių jėgų orientacija pakito. Kai kurio-se šalyse darbininkų klasės grupės pasirodė besančios labiau-siai nacionalistiškai nusiteikusi gyventojų dalis. Kitose šalyse dalis darbininkų klasės įnirtingai stojo prieš lygių teisių suteikimą mažumoms, siekė apriboti imigraciją atvirose šalyse arba įvesti rasinę diskriminaciją. Kovos su fašizmu baigtis ir šaltojo karo pradžia parodė, kad kova už laisvę nėra vien ekonominės klasių kovos atmaina. Komunistinis judėjimas kelia ne mažesnę grėsmę laisvei, negu fašizmas ir nacizmas, ir visose šalyse, kur komunizmas užima tvirtas pozicijas, jis yra palaikomas daugiausia darbininkų klasės apatinių sluoksnių ar kaimo gyventojų. Nebuvo kitos tokios partijos, kuri botų beveik vien darbininkų klasės ir varguomenės partija. Ir praeities, ir dabarties socialistų partijos susilaukė iš viduriniųjų klasių žymiai didesnės paramos, negu kad susilaukė komunistai. Kai kurie socialistai ir liberalai teigė, kad tai visai ne liudija darbininkų klasės autoritarinių tendencijų, kadangi komunistai dažnai dedasi esą partija, siekianti įgyvendinti klasikinius Vakarų demokratijos idealus - laisvę, lygybę, brolybę. Jie įrodinėja, kad dauguma komunistų šalininkų, ypač mažiau išsilavinusių, klaidingai tiki, kad komunistai -tai karingesnieji ir veiklesnieji socialistai. Tačiau aš laikyčiausi priešin-gos nuomonės, būtent, kad karingieji ir netolerantiškieji komunistinės ideologijos momentai ne tiek didina įtampą, kiek pritraukia plačius sluoksnius žmonių, kurių pajamos mažos, darbas žemo prestižo, išsilavinimas nedidelis, - o jie šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje daugiausia ar visi įeina į darbininkų klasę. žemesnės socialinės padėties sluoksniai, ypač neturtingose šalyse, kur gyventojų išsilavinimo lygis neaukštas, linkę skirti poli-tikoje tik juoda ir balta, gera ir bloga. Todėl jie (kitoms aplinkybėms sutampant) greičiau už kitus sluoksnius prisišlieja prie ekstremistinių judėjimų, žadančių lengvai ir greitai išspręsti socialines problemas bei pasižyminčių inertiška ideologija. Žinoma, bet kurio socialinio sluoksnio ar k(asės "autoritarizmas" yra gana reliatyvus, dažnai jis būna pakitęs dėl organizacijos 50 demokratinės struktūros ar dėl atskirų asmenų ~akos. žemesniof klasė kurioje nors šalyje gali boti autoritariškesnė už aukštesniąsias klases, tačiau apskritai imant tos šalies visos klasės gali būti ne tokios autoritariškos, kaip kuri nors klasė kokioje kitoje šalyje. štai Britanijoje, kur tolerancijos nonnos yra aukštos ir plačiai paplitu-sios visuose socialiniuose sluoksniuose, netgi žemiausia klasė gali boti ne tokia autoritariška ir labiau "išprususi", negu labiausiai išsilavinęs sluoksnis kokioje atsilikusioje šalyje, kur neatidėliotinos problemos ir krizės vargina visas klases ir kur visos grupės siekia kuo greičiau viską išspręsti. Demokratinių procedūrų ir idealų plitimas pagrindinėse organi-zacijose, kurioms priklauso žemo statuso individai, gali veikti atskirų žmonių politinę laikyseną labiau negu jų svarbiausios asmeninės savybės , nors jos botų ir labai autoritariškos. Darbininkų klasė , kuri anksti (dar prieš atsirandant komunizmui) tapo ištikima demokra-tiškiems politiniams ir profsąjungų judėjimams, sėkmingai kovoju-siems už socialines ir ekonomines teises, ta darbininkų klasė lengva ranka nepakeis savo orientacijos. Prieštaringos atskirų individų orientacijos kitų vertybių ar insti-tucijų atžvilgiu irgi gali įveikti nors ir pačias stipriausias tenden-cijas. Pavyzdžiui, darbininkas praneozas, italas ar vokietis, kuris griežtai nusiteikęs prieš kapitalizmą, bet yra katalikas, gali vis dėlto balsuoti už palyginti konservatyvią Prancūzijos, Italijos ar Vokietijos partiją, nes tampras saitai su katalikybe pergali jo klasinį nepasiten-kinimą. Tuo tarpu darbininkas, išpažįstantis autoritarines idėjas, tačiau susijęs su antifašistinėmis darbininkų klasės partijomis ir sąjungomis, gali ginti demokratines institucijas nuo fašistų antpuolio. Ir at-virkščiai, ekstremistinę partiją dėl kai kurių jos programos momentų ir dėl turimo autoriteto gali paremti ir tie, kas šiaip jau nėra linkę į kraštutinę politiką. Daugelis žmonių 1936 ir 1943 metais palaikė komunistus kaip antifašistinę internacionalistinę partiją. Tad, vien remiantis tam tikrų socialinių sluoksnių psichologi-nių orientacijų pažinimu ar jų pažiorų tyrimų duomenimis, negalima 51 atspėti, ar jie palaikys ekstremistines, ar demokratines politines par-tijas. Tiek patirtis, tiek ir teorija rodo, kad žemesnieji sluoksniai yra palyginti autoritariškesni, kad (kitoms aplinkybėms sutampant) juos labiau traukia ekstremistiniai judėjimai, negu kad nuosaikos ir de-mokratiniai, ir kad, kartą prisijungę, jie nepabūgs demokratijos stokos, tuo tarpu nemaža labiau išsilavinusių ar patyrusių šalininkų nubyrės ... Istorija ir demokratijos plėtojimas Nors žemesniosios klasės grupėms ir būdingos stiprios antidemokratinės tendencijos, vis dėlto labiau industrializuotose demokratinėse šalyse darbininkų politinės organizacijos ir judėjimai palaikė tiek ekonominį, tiek politinį liberalizmą. Darbininkų organi-zacijos, profsąjungos ir politinės partijos atliko svarbų vaidmenį, įgyvendinant politinę demokratiją 19 amžiuje bei 20 amžiaus pradžioje. Bet ši darbininkų klasės kova už politinę laisvę, pradėta viduriniosios klasės, vyko kovos už ekonomines teises fone. Organizacijų ir žodžio laisvė bei visuotinė rinkimų teisė buvo botini ginklai kovai už aukštesni pragyvenimo lygj, socialines garantijas, trumpesnę darbo dieną ir kt. Aukštesnės klasės, gindamos savo ekonomines ir socialines privile-gijas, priešinosi politinių laisvių plitimui. Retai kokia grupė kada nors istorijoje sąmoningai palaikydavo pilietines laisves ir teises tų, kurie, jų supratimu, propaguodavo niekingas ar pavojingas idėjas. Religijos laisvė Vakarų pasaulyje atsirado tik dėlto, kad konfrontuojančios jėgos suprato, jog sunaikinusios viena kitą jos sunaikins visą visuomenę. Be to, kovai vykstant daugelis žmonių nustojo tikėję i dievą ardomėjęsi religija, tad prarado ir troškimą persekioti atskalūnus. Panašiai ir visuotinė rinkimų teisė, organizacijų ir opozicijos laisvė daugelyje šalių atsirado arba dėl kompromiso su įgavusiomis įtaką žemesniosiomis klasėmis, arba siekiant neprarasti kontrolės joms. Šią taktiką propagavo ir jos griebdavosi tokie rafinuoti konservatoriai kaip Disraeli's ir Bismarck'as. Nors demokratinės normos kilo iš interesų konflikto, tačiau atsiradusios jos tapo institucinės sistemos dalimi. Todėl Vakarų 52 šalių darbininkų ir socialistų judėjimai integravo demokratines ver-tybes į savo ideologinį bagažą. Tačiau tam tikro judėjimo ideolo-gijos demokratinis pobūdis nereiškia, kad jos šalininkai tai iki galo supranta. Patirtis rodytų, kad geriausiai šias normas supranta ir labiausiai palaiko lyderiai, o mažiausiai - eiliniai pasekėjai. Eili-nių žmonių nuomonės ir polinkiai nelemia jų elgesio, kol juos pritraukusi organizacija veikia demokratiškai. Nors darbininkai linkę į autoritarizmą, . vis dėlto jų antikomunistinės organizacijos gina ir propaguoja demokratines vertybes labiau, negu vidurianiąja klase besiremiančios partijos. Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje individai, kurie remia demokratines kairiąsias partijas, linkę ginti pilietines laisves ir demokratines ver-tybes labiau, negu konservatyviąsias partijas palaikantieji įvairių profesinių sluoksnių atstovai. Organizuota socialinė demokratija ne tik gina piliečių laisves, bet ir teigiamai veikia jos šalininkų įsitikinimus. Demokratinėje politinėje sistemoje konservatyvizmas ypač neatsparus. Pasak Abraham Lincoln'o, neturtėlių visuomet daugiau negu pasiturinčiųjų, o kažkieno pažadus perskirstyti gėrybes užginčyti sunku. Todėl konservatoriai paprastai prisibijo visuotinės politinės demokratijos. Daugelyje šalių jie siekė apriboti rinkimų teisę ar manipuliuoti valdžios struktūra, steigdami dvigubus parlamentus ar didindami kaimo ir nedidelių miestų gyventojų atstovavimo normą (tai paprastai konservatorių citadelės). Šitaip jie stengėsi neduoti gyventojų daugumai galimybės kontroliuoti valdymą. Kon-servatorių dažnai ginamos militaristinės arba nacionalistinės idėjos tikriausiai irgi yra patrauklios autoritarinių polinkių asmenybėms. Tačiau klaidinga būtų iš čia aptartų dalykų daryti išvadą, jog autoritariniai žemesniosios klasės polinkiai būtinai kelia grėsmę demokratinei socialinei sistemai. Negalima panašiai spręsti ir konservatyvizmo antidemokratinių aspektų atžvilgiu. Ar siekia tam tikra klasė apriboti laisvę, ar ne, priklauso nuo daugybės faktorių, kurių čia aptarėme tik dalį. Demokratizavimo proceso nestabilumas apskritai ir komunistinio 53 judėjimo ~aka skyrium imant, kaip matėme, labai priklauso nuo nacionalines ekonomikos lygio, taip pat nuo nacionalinio švietimo lygio. Komunistinis judėjimas yra masiškas skurdesnėse Europos šalyse ir darkai kur, tačiau silpnas ten, kur ekonomika ir švietimas yra aukšto lygio. Silpniau išsivysčiusių šalių žemesnės klasės yra skurdesnės, mažiau išsilavinusios, turi mažiau socialinių garantijų bei žemesnį socialinį statusą, negu kad turi labiau pasiturinčių nacijų žemesnieji sluoksniai. Labiau išsivysčiusiose, stabiliose Vakarų Europos demokratinėse šalyse, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje žemesniosios klasės jaučiasi lygiateise visuomenės dalimi, tai yra, jos nuo kitų kultoros sričių atskirtos žymiai mažiau, negu kitų šalių skurdesnių gyventojų grupės, kurių pajamos yra nepaprastai mažos, o išsilavinimo lygis labai žemas arba net klesti neraštingumas. Darbi-ninkų įtraukimas į valstybės reikalus industriniame Vakarų pasaulyje smarkiai pakirto jų autoritarines tendencijas, nors, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose McCarthy's parodė, kad neatsakingas dema-gogas, kuris suderina nacionalistinius lozungus su antielitiniais, vis dar gali užsitikrinti stiprią mažiau išsilavinusių žmonių paramą. Mes matome, kad pragyvenimo ir išsilavinimo lygio kilimas teigia-mai veikia darbininkų klasės laikyseną ir politiką tose šalyse, kur ekstremizmas neturi stiprių pozicijų. Tačiau ekonomiškai silpnesnėse, nestabiliose demokratinėse šalyse reikia tikėtis žymiai prastesnio rezultato. Kur ekstremistinė partija susilaukė žemesniųjų klasių paramos - neretai palaikydama lygybę ir ekonominę gerovę laisvės kaina - ten dar klausimas, ar ši parama gali boti atimta demokratiniu bodu. Be to, komunistams yra bOdingas dvejopas chili-astiškas požiOris į pasaulį. Taip pat klausimas, ar nestabilios de-mokratijos šalyse gali susikurti demokratinės darbininkų partijos, kurios sugebėtų tvirtai ginti jų ekonominius ir klasinius interesus. Versta iš: The Nature oi Politics.- New York: Avon Books, 1962. - P. 474-479. Vertė Algimantas LITVINAS 54 

Demokratija ir darbininkų klasės autoritarizmas

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/politologija/article/download/42053/39432

Demokratija ir darbininkų klasės autoritarizmas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Politologija

Vilnius University Press Scholarly Journals