Book Review: of Alvydas Jokubaitis. 2024.&nbsp;Politinio proto kritika [The Critique of Political Reason]. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. p.&nbsp;176. ISBN 978-5-420-01868-2Knygos recenzija: Alvydas Jokubaitis. 2024.&nbsp;Politinio proto kritika. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. p. 176. ISBN 978-5-420-01868-

Kazlauskas, Raimondas

English

Sociologija. Mintis ir veiksmas

iContents lists available at Vilnius University PressReceived: 13/12/2024.Copyright © 2024 Raimondas Kazlauskas. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.Sociologija. Mintis ir veiksmas ISSN 1392-3358   eISSN 2335-8890 2024, vol. 1 (54), pp. i–v DOI: https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2024.1.2Ieškant politikos prigimtiesRaimondas KazlauskasKlaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centrasCentre for Studies of Social Change at Klaipeda Universitykazlauskasrai@gmail.comhttps://orcid.org/0000-0001-5890-5177https://ror.org/027sdcz20Santrauka. Knygos recenzija: Alvydas Jokubaitis. 2024. Politinio proto kritika. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. p. 176. ISBN 978-5-420-01868-2Exploring the Nature of PoliticsAbstract. Book Review: of Alvydas Jokubaitis. 2024. Politinio proto kritika [The Critique of Political Reason]. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. p. 176. ISBN 978-5-420-01868-2Bendri darbo kontūraiPolitinio proto kritika – ambicingas intelektualinis projektas, kuriame žinomas politinis filosofas profeso-rius Alvydas Jokubaitis nuosekliai toliau skleidžia savo akademinio tyrimo trajektoriją, tam tikra prasme dar labiau priartinančią garbų autorių prie pelnytos kriti-nės pozicijos. Tęsdamas ilgamečius politinės filosofijos tyrinėjimus, autorius pasiūlo įtaigų ir provokuojantį naują savo tekstą.Nekelia abejonių pasirinktos studijos temos aktualu-mas. Politinio proto kritika yra originalus tyrimas, kuria-me keliama ir išsamiai nagrinėjama viena svarbiausių po-litikos mokslo problemų – politinio proto prigimties ir funkcionavimo klausimas. Studijoje pateikiami teiginiai grindžiami daugelyje paties autoriaus darbų jau anksčiau iiISSN 1392-3358    eISSN 2335-8890    Sociologija. Mintis ir veiksmasišgvildenta pozicija ir kitų politinių filosofų darbuose pateikiamomis teorinėmis įžvalgomis. Skiriamasis studijos bruožas – ją rašant remtasi gausiais teoriniais darbais ir kitokia literatūra.Politinio proto klausimas keliamas ir analizuojamas plačiame teoriniame kontekste, kuris patvirtina tikrai neeilinę knygos autoriaus erudiciją. Knyga parašyta sklandžia ir stilinga kalba, didinančia jos patrauklumą ir prieinamumą ne tik specialistams, bet ir platesniems skaitytojų sluoksniams. Darbo struktūra gerai apgalvota ir nuosekli. Autorius išradingai rekonstruoja nagrinėjamos problemos kontekstą. Studiją sudaro įvadas, dvidešimt devyni paragrafai ir pabaigos žodis, kuriuose pateikiamas kritinis autoriaus požiūris į politinio proto ideologinį, socialinį, kultūrinį ir estetinį kontekstą. A. Jokubaitis nuosekliai laikosi pozicijos, kad politiškumas ir politika veikia žmogiškąją egzisten-ciją per tam tikrą fenomenų tinklą – religiją, teisę, moralę ir meną – kaip žmonių bendrabūvį lemiančius esminius aspektus. Studijoje aptariama ir cituojama daugybė autorių, nuo Platono, J.-J. Rousseau ir I. Kanto iki M. Heideggerio, H.-G. Gadamerio, M. Foucault ir E. Voegelino.Atsižvelgiant į trumpą, maksimaliai sutelktą išskleistų paragrafų pobūdį, visoje darbo struktūroje galima įžvelgti tam tikrą nuosekliai stiprėjantį fenomenologinį priėjimą, leidusį autoriui išradingai vengti mintį kaustančių akademinių klišių. O ir apskritai pačiam darbui būdingas tam tikras kaleidoskopinis stilius – tarsi autorius gyvame minties darbe imtųsi spręsti politiškai keliamus spontaniškus klausimus ir sykiu į juos atsakinėti. Tiesą sakant, efektyviam spontaniškumui visada būtinas ilgas, itin kruopštus pasirengimas ir griežta, sakyčiau, kritinė paties autoriaus pozicija. A. Jokubaičio kūryboje nesunku išskirti ankstyvojo ir vėlesnio laikotarpio darbus. Pirmajam, kuris labiausiai galėtų būti siejamas su Trimis politikos aspektais: praktika, teorija, menu (Joku-baitis 2005), būdingas neslepiamas filosofo tikėjimas politikos teikiamomis galimybėmis. Reikia pasakyti, kad tokio optimizmo jau daug mažiau vėlyvajame kūrybos tarpsnyje, sietiname su Politiniu idiotu: apie neišvengiamą politikos kvailybę (Jokubaitis 2019). O štai naujausias (reikia tikėtis, ne paskutinis) filosofo darbas – Politinio proto kritika (Jokubaitis 2024) – skaitytoją nelauktai bloškia jau į naują politinio gyvenimo viziją, kurioje grynojo ir praktinio proto motyvus pradeda užstoti visiškai nauja suvokimo erdvė.Keliami klausimaiPagrindinis knygos keliamas klausimas – kas yra politika ir kaip suprasti politikos prigimtį? Klausimas apie politikos prigimtį autoriaus sprendžiamas, vadovaujantis fundamentalia kantiška (tiesa sakant, šiek tiek net ir liuteriška) perskyra tarp žmogaus vidujybės (vok. Innerlichkeit) ir išorybės (vok. Ausserlichkeit), leidžiančia jam rikiuoti reiškinius tiek pagal individualaus, tiek ir subendrinto vertinimo skales. Ten, kur grynasis protas bloškia žmogų į judrių, vibruojančių priežastinių ryšių viešpatiją, praktinis protas kreipia jį prie stabilių moralės principų. Moralė formuoja absoliučiai kitokį mūsų santykį su tikrove, leidžiantį ne tik ją stebėti, bet ir aktyviai joje veikti. Autoriaus pozicija mezgasi polemizuojant su iš gamtos mokslų perimta vadinamąja epis-temologine politikos aiškinimo tradicija, sykiu stengiantis nepamiršti moralinio politikos iiiRaimondas Kazlauskas Ieškant politikos prigimtiesimperatyvo. Vertinant A. Jokubaičio poziciją, galima manyti, kad I. Kantas jam – širdyje revo-liucionierius, o protu – konservatorius, ir šį radikalų vidinį prieštaravimą autorius mano esant galimą spręsti tik neperžengiant sprendimo galios suteikiamų rėmų. Remdamasis I. Kantu ir jo amžininku E. Burke’u, autorius naujoje savo studijoje politikos fenomeną prilygina skonio sprendiniui, kuris nejučia vis išsprūstąs iš žmogaus proto sukurtų idėjų ir kitų abstrakcijų tin-klo. Esą, „nėra nieko kvailiau, kaip šiuos [politinius] dalykus aptarinėti remiantis abstrakcija“ (Burke 2009 [1790]; 59). Mokslinis ir moralinis priėjimas kukliai iškeliami anapus skliaustų, jei apskritai neišleidžiami į atsargą.A. Jokubaitis sutinka, kad „mokslinis požiūris į politiką turi privalumų, tačiau jis pašalina tai, ką Kantas vadino praktiniu protu“. Ir čia, autoriaus įsitikinimu, pavojingiausia tai, kad mokslo kolonizuojama politika „deformuoja žmogaus prigimties sampratą. <...> Bandydami politiką aiškinti mokslinio pažinimo metodais pabėgame nuo žmogaus“ (Jokubaitis 2024; 10). Taigi vien faktais grindžiamas politikos pažinimas yra tiesiog neįmanomas ir ant poetinės vaiz-duotės slenksčio balansuojanti politinė regimybė dažniausiai nusveria, arba bent jau efektyviai užstoja, socialinius faktus. Autoriaus pozicija, neigiant politinės tikrovės faktinį determinizmą, akivaizdžiai griežta: „Kalbant apie visumą visada reikia proto fikcijų. Mokslas negali kalbėti apie tikslus, nes pažįsta tik priežastinius ryšius“, o „sugebėjimas spręsti apie tikslus artimesnis menui, o ne mokslui“ (ten pat; 155).Siekiami tikslaiPristatydamas savo studijos turinį, filosofas teigia, kad jis nėra tiesiogiai orientuotas į I. Kanto politinės filosofijos tyrimą. Esminis knygos tikslas – tai bandymas „H. Arendt pagalba suprasti politikos prigimtį“ (ten pat; 9). A. Jokubaitis atkreipia dėmesį į tai, kad I. Kantas, tyrinėdamas grynojo proto struktūrą, tarsi specialiai nepalietė politinių idėjų (ten pat; 10). Galima sakyti, A. Jokubaičio filosofinė studija grindžiama I. Kanto pateikta sprendimo galios prigimties menine interpretacija ir H. Arendt iškelta prielaida, kad visuomenės gebėjimas dalintis nuomonėmis ir galiausiai nuspręsti, kas jai gerai ir blogai, yra savitas politinis jos gebėjimas (ten pat; 19). Autoriaus manymu, išspręsti politikos prigimties klausimą įmanoma ir būtina; reikia tik H. Arendt politinio sprendinio idėją tinkamai susieti su I. Kanto estetinių idėjų samprata (ten pat; 20). Politikos prigimtį autorius išskleidžia I. Kanto sprendimo galios kritikos kontekste: Politika kaip žmogaus estetinis sugebėjimas skiriasi nuo pažinimo ir moralės. Tai subjektyvios refleksijos pasitenkinimas arba nepasitenkinimas vaizdiniais, o ne priežastinių ryšių nustatymas. Šiuo požiūriu politika yra arčiau dailiųjų menų, o ne mokslo. Tiesa, būdama artima menams, ji kartu subordinuota moralei. Politika yra moralės imperatyvų kontroliuojamas idėjų ir jusinių stebinių junginys. <...> Šių dviejų visiškai skirtingų dalykų junginį piliečiai suvokia kaip darnią visumą. (ten pat; 101)Šiuo atveju ilga citata yra būtina, nes išsamiai išskleidžia regimybei giminingą politikos prigimtį. Pats politikos objektas knygos autoriui regisi tarsi antikinis Protėjas – aktyviai metamorfuojančio pavidalo ir miglotų pranašysčių dievas. ivISSN 1392-3358    eISSN 2335-8890    Sociologija. Mintis ir veiksmasProbleminiai darbo aspektaiNorisi atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos probleminius recenzuojamos politinės filosofijos studijos aspektus. Kaip žinoma, esminis tiek filosofinio teksto, tiek mokslinės studijos bruožas yra reikalavimas kuo tiksliau apibrėžti vartojamas sąvokas. Tiesa, korektiškumo dėlei reikia pridurti, kad autorius išmoningai apsidraudžia nuo tokio reikalavimo: „skonio sprendinys rei-kalauja [o politiniame prote kitokių sprendinių, tiesą sakant, nesama], kad kiekvienas pritartų be sąvokų“ (ten pat; 158). Akivaizdu, kad politikos fenomenas, kaip ir kritikos sąvoka,  yra šios studijos kertinės konstrukcijos.Kritika – nuolat darbe iškylantis esminis A. Jokubaičio darbo refrenas. Žodis krites senąja graikų kalba reiškė teisėjas, o kritikos pirminė reikšmė – teismo, arba ekspertinio vertinimo, kurio metu daromas įpareigojantis sprendimas, procesas. Vakarų civilizacijoje kritiškumą įmanu laikyti teisine nuostata, darančia politinį gyvenimą gyvai formuojamu reiškiniu, nuolat palaikant jį politinio kūno ribose. O kadangi „politika turi savo nematomo pasaulio prielaidą“ (ten pat; 100), jos nuostatas galima vertinti tik per sprendimo galią. Kadangi kritika susijusi su būtinybe aiškintis tai, kas taku ir sunkiai apčiuopiama, autorius neatsitiktinai primena mums apie garsųjį I. Kanto pasiūlymą steigti proto tribunolą, „kuris patvirtintų teisėtus proto reikalavimus, o kita vertus, galėtų pašalinti visas nepagrįstas pretenzijas – ne įsakymais, bet remdamasis amžinais ir nekintamais proto dėsniais“ (Kantas 1982 [1781]; 29). Tik, regis, pačiam I. Kantui proto tribunolas buvo labiau intelektualinių ketinimų protoko-las, o ne politinės sprendimo galios šaltinis. Galimas daiktas, kaip tik dėl to pats Karaliaučiaus filosofas taip niekada ir neparašė politinio proto kritikos. I. Kantas, regis, turėjo tam savų pas-katų, apie kurias sunku ką nors apibrėžto pasakyti. A. Jokubaičio manymu, tam buvo „galima sugalvoti daug įvairiausių priežasčių – nuo šio autoriaus gyvenimo aplinkybių iki filosofinių preferencijų“ (Jokubaitis 2024; 101). Politikos kontekste svarbus ir kitas kritinio priėjimo aspektas, kuris, savo ruožtu, artimes-nis nebe grynojo, o jau praktinio proto postulatams. Kaip žinoma, judėjiškas-krikščioniškas priesakas [„neteisk ir nebūsi teisiamas“ – Lk. 6.36–38] griežtai kvestionuoja ne tik sprendžiantį subjektą, bet ir pačią vertinančio sprendinio prigimtį. Esama ir kitų pakankamai rimtų abejonių sprendimo galios atžvilgiu. Aptariamame kontekste netgi šiek tiek trivialiai skamba Apšvietos epochos politinio filosofo Ch. de Montesquieu perspėjimas neužmiršti, kad kiekvienai arbitra-lius sprendinius darančiai instancijai dėl ypatingo josios statuso kitų žmogiškų galių atžvilgiu nuolat gresia pavojus virsti teismine diktatūra. Vietoj pabaigosSignatura rerum. Skaidri politinės filosofijos studija nukelia skaitytoją į skonio ir sprendinio viešpatiją, kuri, išlaisvinta iš mokslo ir moralės globos, pakyla į žaidybinės regimybės sferą ir, laikantis gerai žinomos vokiečių filosofijos tradicijos, veržiasi anapus gėrio ir blogio, kad pati savaime formuotų gražų paveikslą niūrios politinės tikrovės fone. „Politika egzistuoja kaip idėjų ir juslių junginys“ (Jokubaitis 2024; 159). Šiuo sakiniu A. Jokubaitis pateikia koncentruotą vRaimondas Kazlauskas Ieškant politikos prigimtiesPolitinio proto kritikos formuluotę. Filosofas gana nuosekliai apriboja galimas pretenzijas prak-tinio ir grynojo proto ribose nustatyti, išskleisti ir paaiškinti politikos prigimties kontūrus. Tokiomis aplinkybėmis lieka vienintelis būdas paaiškinti ir pagrįsti politinio gyvenimo tikrovę: tai turinti būti skonio sprendinio sritis (ten pat; 158), kuri vienintelė pajėgi sujungti proto idėjas su juslėmis. Pabrėždamas, kad „idėjų ir juslių santykio politikoje klausimas yra vienas sunkiausių“ (ten pat), autorius pats atsiduria nepavydėtinoje pozicijoje. Jis puikiai artikuliuoja, kad skonio sprendinys yra vienintelis būdas susieti idėjas ir jusles, bet kartu jaučia, kad tai vis tiek nėra pakankamas atsakymas į klausimą apie politikos prigimtį. Aišku, kad politika nėra tas pats, kas menas, nors abi jas jungia skonio sprendimas kaip išeities taškas. Norėdamas atsieti skirtingus skonio sprendimo rezultatus, A. Jokubaitis įveda patirties sąvoką (ten pat; 159), leisdamas suprasti, kad būtent skirtingi patirties horizontai lemia politikos arba meno fenomeną. Tiesioginis juslinis patyrimas tam tikromis aplinkybėmis gali vesti prie meno, o štai „politinis patyrimas grindžiamas pripratimu prie idėjų ir juslių junginio“ (ten pat). Taip suprantama A. Jokubaičio politikos prigimties samprata darosi artima E. Voegelino išplėtotai simbolinės tvarkos sampratai. Reikėtų tik padaryti remarką, kad E. Voegelino koncepcijoje kalbama ne tiek apie simboliais nusakomą politinę, kiek apie jais išreiškiamą istorinę patirtį. Patys simboliai nėra atsitiktinai sukuriamos konvencijos. Jie atsiranda juslinės patirties simbo-lizavimo procese (Voegelin 2001; 90).A. Jokubaičio politikos filosofijos studija nejučia – galbūt, autoriui visai to nesiekiant, – grąžina mus į minties viduramžius. Friedricho Didžiojo, Stupor Mundi laikais vietoj idėjų ir juslių junginio, viduramžiais vadinto simboline daiktų prigimtimi (lot. signatura rerum), imta tirti matuojamas daiktų savybes, leidusias nustatyti tarp jų esančius priežastinius ryšius (lot. natura rerum). Tarkim, knygoje Apie medžioklę su sakalais (De arte venandi cum avibus – 1240 AD) imperatorius pirmą kartą revoliucingai aprašė jau ne sakalų kilmingumą ir jų charakterio taurumą (savitas to meto transcendentalinių idėjų ir juslių junginys), o jų svorį, greitį, apetitą ir kitas fiziškai matuojamas savybes. Naujųjų laikų pradžioje simbolis virsta sąvoka, kad po ilgos intelektualinės kelionės vėl grįžtų į save. Vaizdinys apsuka ratą ir grįžta kad primintų, jog visa nauja yra gerai perprasta ir perinterpretuota sena.LiteratūraBurke, Edmund. 2009 [1790]. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius: Žara.Jokubaitis, Alvydas. 2005. Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Jokubaitis, Alvydas. 2019. Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę. Vilnius: Tyto alba.Jokubaitis, Alvydas. 2024. Politinio proto kritika. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib-liotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.Kantas, Imanuelis. 1982 [1781]. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis.Voegelin, Eric. 2001. The Collected Works of Eric Voegelin. Vol. XIV. Order and History. Vol. I. Israel and Revelation. Columbia: University of Missouri Press.

Ieškant politikos prigimties

https://www.journals.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/download/39672/37232

Ieškant politikos prigimties

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Sociologija. Mintis ir veiksmas