Šį tekstą inspiravo poreikis apčiuopti ir įvardyti Antrojo pasaulinio karo nuojautos ženklus 4 deš. Lietuvoje. Siekiant nenutolti nuo dailėtyrinio tyrimo specifikos, pasirinktas vizualinės kultūros laukas bei analizuojami įvairių rūšių ir paskirties artefaktai – nuo tapybos kūrinių (Justinas Vienožinskis) ir autorinių grafikos atspaudų (Mečislovas Bulaka, Jonas Kuzminskis, Žibuntas Mikšys) iki tūkstantiniais tiražais platintų spaudos iliustracijų, plakatų, reklamos, masinių renginių dekoracijų. Analizuojami iki šiol istoriografijoje neaptarti kūriniai, tarp jų Vytauto Jurkūno, Boleslovo Motuzos, Liudo Vilimo ankstyvieji plakatai, meninio importo pavyzdžiai (Louiso Lozowicko litografijos, užsienio fotografija). Remiantis sukaupta medžiaga, daroma išvada, kad Lietuva rengėsi moderniam karui, kurį amžininkai lygiai taip pat, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, siejo su naujo tipo ginklais, šio karo simbolio statusą suteikę tankui, lėktuvui, bomboms ir dujokaukėms. Modernaus karo vaizdinį atspindėjo ir skleidė visuomenėje ne tik vietinių autorių bei verstiniai politiniai tekstai, reportažai iš karo veiksmų laukų ir civilinės gynybos instrukcijos, bet ir vaizdai, pirmiausia dideliais tiražais sklidusios periodinės spaudos iliustracijos, viešojoje erdvėje matomi plakatai, masinių renginių dekoracijos, reklama. Iš masinio vartojimo vizualinės produkcijos dujokaukės motyvas perkeliavo į tapybos bei grafikos kūrinius, kuriuose įgijo modernaus karo simbolio statusą ir priminė apie tokio karo, galimai įtrauksiančio ir Lietuvą, augančią grėsmę
