Senovės graikai Arvydo Šliogerio mąstyme: recepcijos dviprasmiškumas

Abstract

This article examines Šliogeris’ engagement with the Ancient Greeks, focusing on the mature phase of his philosophy, where the concepts of Nihil and Presence are fully articulated. From the outset, Šliogeris’ reception of the Greeks is marked by a distinct ambivalence, oscillating between deep admiration and sharp critique. In this case, rather simultaneous ambiguities of direction are identified, reflecting not just temporal or semantic divides but also an intrinsic tension within his thought. The article analyses the sources of this interpretive instability, questioning what underlies Šliogeris’ positive and negative perspectives on the Greeks and exploring whether these modes hold equal weight or if one predominates. It argues that Šliogeris’ understanding of the Greeks reflects the ambivalence of his central concepts – Nihil and Presence, which represent opposing qualities. For Šliogeris’, the essence of being human lies in being “in between” these conflicting forces. The Greeks, as an early culture, exemplify the interplay of Nihil and Presence in its most genuine form. Therefore, the reception of the Greeks supports Šliogeris’ philosophical theory. This effect stems from the specifics of his thinking; he approaches it with passion and is unafraid of incoherence or repetition.Straipsnis skiriamas Arvydo Šliogerio ryšiui su senovės graikais apmąstyti, koncentruojamasi į antrąjį jo filosofijos etapą, kuriame mintis įgyja baigtinį pavidalą, išskleidžiamos Niekio ir Esmo filosofemos. Šliogerio graikų recepcijai nuo pat pradžių būdingas prieštaringumas, matyti nuolatinis svyravimas tarp gilaus susižavėjimo ir stipraus kritiškumo. Kadangi graikai yra Šliogerio interpretacijos objektas, tikėtina, kad turinio daugialypumai egzistuoja jame savaime, judėjimas yra skiriamasis hermeneutikos bruožas. Šiuo atveju fiksuojami veikiau vienalaikiai, pačios krypties dviprasmiškumai, atsirandantys ne dėl to, kad yra formuojami skirtingu metu, kas įprastai suponuoja ir semantinę mąstymo perskyrą. Analizuojamos recepcijos paslankumo priežastys, aiškinamasi, kas grindžia pozityvią ir negatyvią žiūrą, siekiama nustatyti šių būsenų santykį, jos lygiavertės ar kuri nors įgyja persvarą? Tvirtinama, kad vertinant atsispindi pamatinių Šliogerio filosofijos sąvokų – Niekio ir Esmo ambivalencija, tai yra filosofiniai teigiamų ir neigiamų charakteristikų atitikmenys. Kitaip tariant, graikai, kaip pirmieji žmonės, autentiškiausiai įkūnija Niekio ir Esmo transcendentų veikseną – neperžengiant teorijos rėmų esminis žmogiškumo bruožas yra nuolatinis buvimas „tarp“, slinktis tarp priešiškų polių. Graikiškoji tradicija yra vienas iš tikrovės sluoksnių, kurį tiriant ir brandinama konceptuali mintis. Vis dėlto recepcijoje, žvelgiant į ją atsietai, tai gali tiek neatsispindėti, bet čia yra priešingai, todėl jos modalumas patvirtina (tiesos, atitikties tikrovei požiūriu) pačią filosofiją; efektą sukuria Šliogerio filosofavimo pobūdis – rašoma aistringai, nesisaugoma nenuoseklumų, kartojimosi