Vilniaus kino erdvės: Eitvydo Doškaus dialogas su Almantu Grikevičiumi filme Čia buvo Vilnius

Abstract

This article compares two works of poetic documentary that depict Vilnius: Almantas Grikevičius’ Time Passes Through the City (1966) and Eitvydas Doškus’ Once Upon A Vilnius (2022). Employing a geocritical approach, the analysis investigates the interplay between the city and its cinematic representations. It highlights the thematic and aesthetic dialogue between the two films, contrasting Grikevičius’ modernist vision of Vilnius as a convergence of history and modernity with Doškus’ portrayal of a city in constant evolution, blending local heritage with global influences. The article aims to reveal the historically shifting strategies of Vilnius’ representation and to analyse the city’s resulting imagery and its impact. It argues that both films not only document transformations in Vilnius but also craft a distinctive perception of the city as a dynamic, intertextual, and intermedial space.Straipsnyje lyginami du poetinės kino dokumentikos kūriniai, reprezentuojantys Vilnių: Almanto Grikevičiaus Laikas eina per miestą (1966) ir Eitvydo Doškaus Čia buvo Vilnius (2022). Analizė grindžiama prancūzų geokritikos prieiga, nusakančia miesto ir jo meninių reprezentacijų sąveiką bei įtaką vieni kitiems. Straipsnyje ryškinamas filmų dialogas, jo teminiai bei estetiniai skirtumai ir sąsajos. Grikevičius sukuria modernistinį Vilniaus portretą, jungiantį istoriją ir dabartį, o Doškus reprezentuoja nuolat kintantį miestą, kurio tapatybė apima tiek vietinį paveldą, tiek globalius kontekstus. Straipsnio tikslas – atskleisti istoriškai kintančią Vilniaus reprezentacijos strategiją ir analizuoti jos suformuotus miesto vaizdinius bei jų poveikį. Straipsnyje parodoma, kad abu filmai ne tik dokumentuoja Vilniaus miesto pokyčius, bet ir kuria specifinę jo, kaip dinamiškos, intertekstualios ir intermedialios erdvės, sampratą