Jučas, Mečislovas

Lietuvos istorijos studijos

English

Mečislovas Jučas

Directory of Open Access Journals

Conceming My Works set out in the Jubilee Exhibition

Vilnius University Press Scholarly Journals

Dėl jubiliejinėje parodoje išdėstytų mano darbų

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2006 17 Mokslinis gyvenimas DĖL JUBILIEJINĖJE PARODOJE IŠDĖSTYTŲ MANO DARBŲ* Jei kas nors norėtų su jais susipažinti, reikėtų nemažai laiko ir ne visuomet pavyktų suprasti tų darbų prasmę. Žvelgdamas iš 50 metų savo kūrybinio darbo perspektyvos, norėčiau pabrėž­ti kai kuriuos momentus, priartinusius mane prie ano meto mokslo pasiekimų ir prioritetų. Pirma, dešimt metų darbo atiduota disertaci-jai ir monografijai „Baudžiavos irimas Lietuvo-je", 1972 m. XVIII a. pabaigoje -XIX a. pra-džioje Lietuvoje vyko ūkinis pakilimas, kurio nereikia pervertint~ bet negalima ir jo nematyti. Jį lydėjo švietimo epochos idėjos ir politinė tra-gedija - Respublikos žlugimas. Iš to savo darbo išskirčiau daij, pavadintą ,,Laisvieji žmonės". Kas jie tokie? Caro valdi-ninkai dar XIX a. pradžioje, o vėliau jais sekę kai kurie istorikai vadino juos išeiviais iš Aust-rijos ir Prūsijos, apsigyvenusiais Zemaitijoje. Kiti istorikai vadino laisvuosius žmones bajorais, ku-rie neturėjo baudžiauninkų. Dar kiti - valstie-čiais činšininkais, mat pas mus baudžiava buvo tapatinama su lažine sistema. Buvo ir tokių isto-rikų, kurie teigė, kad tai dirbtinis dalykas, atsi-radęs kovojant tarpusavyje caro valdžiai ir vie-tos bajorams. Pavietų teismų knygose man pavyko surasti kategoriją žmonių, kurie vadinami „išeiviais" (lenk. pachiy ), ,,laisvais" (lenk. czloviek wolny ), ,,ateiviais" (lenk. zachorzy). Tokie žmonės turė­jo savo buvusio pono raštą, įrašytą į teismo kny-gą, paleidžiantįjuos į laisvę. Išeivis žmogus ne-turėjo savo (pabraukta aut.), jis galėjo išeiti pas kitą poną arba į magdeburginį miestą. Laisvę bu-vę baudžiauninkai gaudavo už gerą tarnybą arba išsipirkdavo už pinigus. Kai kurie pana~ kaip S. Bžostovskis, K. Nagurskis, L Karpis, atleido į laisvę be išpirkų visus savo dvarų valstiečius. Visa žemė buvo valdovo arba kilmingųjų luo-mo išimtinė nuosavybė. Išeiviai nuomojo žemę paprastai trejiems metams pagal nuomos sutar-tis, vadinamas kontraktais. Išėjimo teisė jiems buvo garantuota po trejų metų vadinamuoju kvi-tu. Tas dokumentas skelbė, kad išeivis neliko sko-lingas ponui. Yra duomenų, kad laisvieji žmo-nės turėjo kvitų už šimtą ir daugiau metų ir gau-tų iš daugelio ponų. Laisvę žmonės brangino. Bet buvo atvejų (jų turiu apie 80), kai laisvasis grįždavo į baudžiavą. Laisvieji rašė pasidavimo baudžiavon aktus. Juose atsispindi baudžiavos realijos: pasirinktas ponas galės jį mušt~ plakti, net nužudyti. Tokie aktai buvo padiktuoti stichi-nių nelaimių, bado ir skurdo. Likęs be pono glo-bos laisvasis nebegalėjo gyventi. Pirmasis gyventojų surašymas Lietuvoje įvy­ko 1795-1796 m. Žemaičių bajorai užrašė pa-gal parapijas apie pusę gyventojų laisvais. Jų skai-* Prof. Mečislovo Jučo 80-mečio proga 2006 m. balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Baltojoje salėje buvo surengta jubiliatui skirta personalinė paroda, kurioje buvo eksponuoti ir publikuoti jo veikalai. 120 čius buvo keleriopai padidintas. Tikėta, kad už laisvuosius reikės mokėti mažesnius pagalvės mokesčius. O kai buvo paskelbta, kad už lais-vuosius reikės mokėti dvigubai daugiau negu už baudžiauninkus, bajorai ėmė per teismus grą­žinti laisvuosius į baudžiauninkus. Tad tikrojo laisvųjų skaičiaus nesužinosime. Svarbu, ar žmogaus laisvės reiškinys, Lietu-voje žinomas XVI-XVIII a., buvo būdingas ir kitiems kraštams, ar jo negalima palyginti? Va-karuose, kur nebuvo baudžiavos ir asmeninės žmonių nelaisvės, žmonės žemę iš senjoro nuo-mojo. Vidurio Europoje - čekija, Vengrija, Len-kija - ir rytiniame Europos pakraštyje (tai vadi-namoji Ostmitteleuropa), kur buvo baudžiava, žmonių asmeninė laisvė buvo deformuota. Pa-vyzdžiui, Lietuvoje nuomos sutartį laisvajam as-meniui primesdavo ponas, įją įrašydavo net la-žą, galiojo dešimties metų senaties terminas (lenk. wolny zamieszkaly) ir pan. Čekams, veng-rams ir lenkams buvo būdingi tie patys reiški-niai., kartu ir laisvųjų „savanoriškas" grįžimas į baudžiavą. Rytuose, Rusijoje, net LOK rytinia-me regione, laisvųjų žmonių visai nebuvo. Net Lietuvoje jų buvo kur kas mažiau negu Žemaiti-joje. Kai buvo naikinama baudžiava Rusijos im-perijoje, lietuvių bajorai pasiūlė jiems jau žino-mą variantą - asmens laisvė, žemės nuoma, o paskui žemės išpirkimas rinkos kaina. Rusijos valdžia veikė pagal savąjį variantą - asmens lais-vė, privalomas žemės išpirkimas valstybės nu-statyta kaina, išdėstytas penkiasdešimčiai metų. Šis variantas ir buvo realizuotas Lietuvoje, vals-tybei pasisavinus išperkamuosius mokesčius kontribucijų ir kitais būdais. Antra, lenkų ir lietuvių unija buvo unikalus reiškinys Europoje. Ji gyvavo net 400 metų. Šiai temai skirta mano monografija „Lietuvos ir Len-kijos unija", 2000 m. Unijos istorijoje 1956 m. buvo paskelbtas naujas valstybinis darinys-Rzec-zpospolita Obojga Narod6w -Abiejų Tautų Res-publika. Aukščiausios valstybinės institucijos -karalius ir seimas - tapo bendri visai valstybei. Dėl to daugelis istorikų iki pat šių dienų Res-publiką vadina unitarine valstybe, kurioje reiš-kėsi tik sritinis Lietuvos partikuliarizmas ir ret-karčiais pasitaikydavo atskirų asmenų separa-tizmo. Kiti istorikai ir po 1569 m. įžiūrėjo Len-kijos ir Lietuvos federaciją, kurioje reiškėsi ir Lietuvos valstybinis partikuliarizmas. Šiandien gausėja „federalistų" būrys. Pas mus tezę apie federaciją pagrindė Adolfas Šapoka. Jis surinko iki tol turėtus argumentus dėl to, kad LOK išli-ko iki 1795 m. Tačiau svarbu ne vien konstatuo-ti faktus apie atskirą LOK teritoriją su sienomis, valstybines institucijas, tarp jų ir ministerijas, to-lygius Lenkijos ir Lietuvos teisę bei teismus. Rei-kia studijų ir apie tų institucijų funkcionavimą. Dabar jau yra padaryta kur kas daugiau. Turiu mintyje A. Tylos studiją apie LDK finansus, J. Rachubos - apie pavietų administracijos per-sonalijas (po J. Volfo studijos apie senatorių ir dignitorių pareigybes ir personalijas ). V. Raude-liūnas yra pateikęs naujų žinių apie Lietuvos Tri-bunolą ir kt., bet visa tai tik didelio darbo pradžia. Esu peržiūrėjęs LOK seimelių instrukcijas pa-siuntiniams į Seimą ir rašęs, kad XVII-XVIII a. Lietuvos bajorai uniją laikė šventu dalyku ir nė­ra net užuominos apie jos nutraukimą. Kita ver-tus, jie lenkus vadino „koroniafais" - svetim-taučiais ir indigenato teise gynėsi nuo jų invazi-jos į Lietuvą. Veikė juos ne vien senos Lietuvos valstybingumo tradicijos. Lietuvos bajorai neįsi­leido lenkų, neturinčių Lietuvoje dvaro ar dva-rų, į valstybines institucijas. Seimeliuose buvo teigta, kad tokiu atveju svetimšaliai lenkai mus valdys, teis ir net paprašys mus prijungti prie Len-kijos (kaip atsitiko 1569 m. su Palenke). Tai bu-vo ne tautiniai., o luominiai motyvai., kurie ir pa-dėjo Lietuvai išlikti iki 1795 m. Lenkų istorikai respektavo į mano teiginius ir Torūnėje išleido mano knygą „Unia Plsko- Litewska", 2004 m. 121 Trečia, Lietuvos metraščiai yra sena ir nuolat atnaujinama mano tema. Paskutinė jos redakci-ja pavadinta „Lietuvos metraščiai ir kronikos", 2002 m. Istorinėje literatūroje jau seniai buvo žinoma ir neginčijamai įrodyta, kad Smolenske prie stačiatikių monopolijos XV a. buvo para-šytas ankstyvasis LDK (rusų istorikų vadina-mas vakarinių rusų) metraštinis sąvadas. Jau 1428 m. raštininkas Timotiejus Smolenske pa-rašė „Pagyrimą Vytautui". Manau, kad man pa-vyko iškelti prielaidą, jog tas rašinys buvo su-sietas su ruošiama Vytauto karūnacija. O kad XV a. vidurio metraštiniame sąvade panaudo-tas vadinamasis Vytauto memorialas, rašytas 1390-1392 m. esant jam bėgliu Ordino žemė­je, nustatė S. Smalka. Keletą kartų esu rašęs apie lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, pakliuvusią į vidurinį Lietuvos metraščių sąvadą. Manau, kad ji atsirado XV a. pabaigoje tarp Lietuvių stu-dentų humanistų. Joje siekiama įrodyti Lietu-vos valdovų pastangas užvaldyti rusų žemes ir tų žemių sostinę Kijevą. Esą nei Lenkijos, nei Maskvos valdovai to nepadarė, o padarė Gedi-minas - teisėtas rusų žemių valdovas, ir jo pali-kuonys. Tos teorijos smaigalys nukreiptas ne į lenkus, o į Maskvos rusus. Dėl plačiosios Lie-tuvos metraščių redakcijos arba vadinamosios Bychovco kronikos. Istorikų pastangos jos ra-šymą nukelti į Slucką, pas kunigaikštį Jurijų, kitų - pas Lietuvos kanclerį Albertą Goštautą į Vilnių lieka hipotezėmis. Atrodo, ir man ne-pavyko (pagal kolegų kritiką) įrodyti, kad ji bu-122 vo rašoma prie Vilniaus vyskupo Povilo Alše-niškio. Ketvirta, knygoje „Žalgirio mūšis", 1999 m., yra susumuotos žinios iš literatūros ir pasiremta Sveno Egdalio atradimu dėl lietuvių manevro mūšio metu. Penkta, knygelė „Krikščionybės kelias į Lietu-vą", 2000 m., skirta parodai aptarti, nors joje yra kai kurie momentai dėl bandymų apkrikštyti lie-tuvius Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais. Šešta, esu įteikęs leidybai rankraštį apie Lie-tuvos parapijas XV-XVIII a. Tikiuosi, kad dar šiais metais knyga pasieks skaitytoją. Parapijų tinklas kūrėsi šimtmečiais. Iš pradžių jos atsira-do miestuose ir miesteliuose valstybės ir priva-čiose žemėse. Kaimuose, kurie virto bažnytkai-miais, pirmiausia atsirado parapijų filijos. Jos tik XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje virto parapijomis. Be fundacijos klebonui negalėjo bū­ti parapijos. O kas skatino tas fundacijas? Kil-mingųjų jaučiama atsakomybė prieš Dievą ne tik už savo, bet ir savo pavaldinių dvasinį gyvenimą. Tai rodo fundaciniai aktai ir testamentai. Kate-kizavimas, giedojimas ir net Šv. Sakramentų tei-kimas vyko lietuvių kalba. Bažnyčia padėjo iš-laikyti lietuvių kalbą ir net etninę liaudies kul-tūrą, o tai ir buvo pamatas tautiniam atgimimui. Kilmingųjų sulenkėjimas nepasiekė būsimos mo-derniosios lietuvių tautos kamieno liaudies. Pažadėti ką nors daugiau parašyti, supranta-ma, negaliu. Mečislovas Jučas 

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/37086/34924

Dėl jubiliejinėje parodoje išdėstytų mano darbų

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Directory of Open Access Journals

Vilnius University Press Scholarly Journals

Lietuvos istorijos studijos