Marcinkevičius, Andrius

English

Lietuvos istorijos studijos

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDUOS. 2005 15 Knygų lentynoje APIE STAČIATIKIŲ BAŽNYČIĄ LIETUVOJE XX AMŽIUJE Rec. La,ukaitytė R. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003. 316 p. Pastaraisiais metais mūsų šalies istorikų moks-linių tyrimų akiratyje atsidūrė Stačiatikių Baž-nyčios Lietuvoje praeitis, tiksliau, susidomėji­mas minėtos bažnyčios raida XX amžiaus įvy­kių verpetuose. 2003 metais šis susidomėjimas įgavo apčiuopiamą išraiškos formą, t. y. pasi-rodė iš karto dvi monografijos (R. Laukaity-tės bei A Marcinkevičiaus ir S. Kaubrio1 ), skir-tos Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje istorijai, tie-sa, šiek tiek besiskiriančios tyrinėjimų chrono-loginėmis ribomis. Šių eilučių autorius, prisi-dėjęs prie vienos iš minėtų monografijų pasi-rodymo, norėtų išsakyti keletą pastebėjimų apie kolegės istorikės Reginos Laukaitytės kny-gą. Joje apžvelgiama Stačiatikių Bažnyčios Lie-tuvoje istorija XX amžiuje, nors chronologine prasme tiksliau būtų teigti, jog autorė pagrin-dinį dėmesį sukoncentravo 1918-1990 metų įvykiams analizuoti. Aptariamas mokslinis ty-rimas pasižymi gausia šaltinių ir istoriografi-jos baze. Panaudoti įvairių Lietuvos archyvų fondų ir bibliotekų rankraštynų dokumentai, kai kurie lietuviški ir rusiški periodiniai leidi-niai, taip pat kitų rūšių šaltiniai (pvz., atsimi-1 Marcinkevičius A., Kaubrys S. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia 1918-1939 m. Vilnius: Vaga, 2003. 90 nimai), remiamasi naujausia Lietuvos, Lenki-jos ir Rusijos istoriografija. Knygą sudaro trys skyriai, autorės sukomponuoti laikantis chro-nologinio principo: Stačiatikių Bažnyčia Lie-tuvoje (1918-1940 m.), Stačiatikių Bažnyčios padėtis 1940--1944 m. ir Stačiatikių Bažnyčia sovietinėje Lietuvoje. Taigi galima susidaryti įspūdį, jog Stačiatikių Bažnyčiai Lietuvoje per nepilną šimtmetį teko egzistuoti ne kartą pa-sikeitusiomis politinėmis, ekonominėmis, so-cialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, tad auto-rei teko „keliauti laiku" ir analizuoti savo tyri-mo objektą įvairių valstybinių santvarkų kon-tekste. Knygoje daug dėmesio skiriama Stačiatikių Bažnyčios prisitaikymui po 1918 metų pasikei-tusioje politinėje terpėje Lietuvoje, integraci-jos į Lietuvos valstybinį ir visuomeninį gyveni-mą problemai, santykiams su Lietuvos vyriau-sybe ir Katalikų Bažnyčia. Aptarti gana pai-nūs bažnytinės nuosavybės restitucijos prieš-taravimai, kanoninio pavaldumo problema, taip pat Stačiatikių Bažnyčios, kaip rusų tau-tinės ir kultūrinės tapatybės puoselėtojos, vaid-muo. 'Ihunpas, tačiau originalus antrasis sky-rius, kuriame atskleidžiami Stačiatikių Bažny-čios Lietuvoje santykiai su nacistų režimu, ana-lizuojamos Pabaltijo egzarcho metropolito Ser-gijaus (Voskresenskio) palankumo Vokietijai aplinkybės ir priežastys bei tragiškas šio dvasi-ninko likimas. Manyčiau, jog ypač solidus yra trečiasis knygos skyrius, kuriame nagrinėjama išskirtinė kitų konfesijų atžvilgiu Stačiatikių Bažnyčios padėtis sovietų Lietuvoje, Stačiati­kių Bažnyčios politinis nusistatymas ir ypatin-gi santykiai su sovietų saugumo tarnybomis, jos išnaudojimas propagandinei kovai su Katali-kų Bažnyčia ir t. t. Skyriaus turinys, prisodrin-tas iki šiol Lietuvos istoriografijoje mažai žino-mų faktų, užbaigiamas originaliomis išvadomis. Nemažą monografijos dalį užima šeši priedai, iš kurių vertėtų išskirti autorės kruopščiai pa-rengtą ir plačiu šaltinių spektru paremtą Lie-tuvos stačiatikių cerkvių 1918-1990 metais metriką. Skaitytoją turėtų maloniai nuteikti ikonografinė medžiaga, kurią daugiausia su-daro retos, beveik neskelbtos cerkvių ir stačia­tikių dvasininkų fotografijos, taip pat keletas įvairių laikotarpių Lietuvos cerkvių žemėlapių. Pateikiamas suminis šaltinių ir istoriografijos sąrašas. Tiesa, kai kurie prieduose esantys do-kumentai, manyčiau, yra „atitrūkę" nuo dės­tomosios dalies, autorei vengiant juos išsamiau susieti su tyrimo kontekstu. Suprantama, jog istorikė, sutelkdama dė­mesį į beveik 100 metų tarpsnio įvykius, para-šė labiau apžvalginio negu dedukcinio pobū­džio darbą. Pavyzdžiui, 84 puslapiuose, skir-tuose Lietuvos stačiatikių vyskupijos raidai tar-pukaryje, neįmanoma visapusiškai išplėtoti kai kurių problemų, dėl objektyvių priežasčių ji liko neaptarta kai kuriais aspektais. Autorė įva­de teigia naudojusi tarpukario stačiatikių, ru-sų ir lietuvių spaudą, tačiau pastarosios dvi po-zicijos išnašose atsispindi fragmentiškai. Tai bū­dingiausia pirmajam skyriui, nors 1918-1940 metų Lietuvos konfesinių įstaigų saviraiškos periodiniuose leidiniuose galimybės buvo ypač didelės. Knygoje pagrįstai dažnai remiamasi Lietuvos stačiatikių vyskupijos oficiozu2 , tačiau galbūt nepelnytai užmirštama pasaulietinė pe-riodika rusų kalba (pvz., Exo, JlumoacKuu zoAoc, Hawa :JICU3Hb ir kt.). Pastaruosiuose lei-diniuose skelbti Lietuvos stačiatikių vyskupi-jos ir parapijų institucijų posėdžių protokolai, pateikiamos tikinčiųjų bendruomenių ir drau-gijų ūkinės, kultūrinės bei labdaringos veiklos iniciatyvos, ataskaitos ir t. t. Platesnis lietu-viškos spaudos (pvz., Lietuvos, Lietuvos aido) publikacijų naudojimas galbūt nepraturtintų šios monografijos naujais faktais, tačiau leistų apibendrinti visuomenėje vyravusias nuostatas Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu. Pridurčiau, jog efektyvesnis Lietuvos valstybės istorijos archy-vo fondų (pvz., Lietuvos dvasinės tarybos) iš-naudojimas paryškintų dalį knygos pirmojo skyriaus akcentų, ypač atskleidžiant stačiatikių vyskupiją sukrėtusius 1919-1922 metų įvykius ,,Kauno Lietuvoje" ir Vilnijoje. Pirmojo skyriaus skirstymas į poskyrius bei šių poskyrių pavadinimų formuluotės stokoja preciziškumo. Pavyzdžiui, poskyriuose „Lietu-vos vyskupija, jos valdymas" ir „ Valstybės po-litika" susipina gimininga problematika, tiks-liau, Lietuvos stačiatikių vyskupijos valdymo problemos „neišsitenka" specialiai joms skir-tame poskyryje, bet atsispindi ir kituose, ku-riuose aptariami valstybės politikos ir bažny-čios nuosavybės restitucijos klausimai. Klaidi-na poskyrio „Valstybės politika" pavadinimas, autorės suformuluotas nenurodant aiškių chro-nologinių ribų, nors faktiškai čia apsiribojama 1918-1926 metų laikotarpiu. Lietuvos valsty-bės politika Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu A Smetonos laikais „ištirpsta" tolesnių posky-rių kontekste, nors, kita vertus, gana nuosek-liai apibendrinama tyrimą vainikuojančiose iš-vadose. 2 foJIOC JIHTOBCKOR llpaBOCJiaBHOR Enapx1rn:, 1924-1940. 91 Knygoje aptartas Lietuvos stačiatikių met-ropolito Eleuterijaus paskyrimas Rusų Stačia­tikių Bažnyčios Vakarų Europos egzarchato valdytoju ir su šiomis pareigomis susijusi veik-la. Autorė nuosekliai apibendrino į Vakarų Eu-ropą emigravusių rusų stačiatikių vyskupų ne-sutarimus ir susiskaidymo priežastis, tačiau ne-patikslino minėto egzarchato geografinių kon-tūrų, t. y. liko nekonkreti metropolito Eleute-rijaus jurisdikcijos zona. Praverstų paaiškini-mas, kurių valstybių parapijos pripažino jo val-džią, o kurių - Maskvos patriarchato nušalin-tojo metropolito Eulogijaus (Georgijevskio) bei Konstantinopolio patriarchato įtaką. Pavyz-džiui, žymaus Vilnijos stačiatikių veikėjo V. Bogdanovičiaus teigimu, 1936 metais Mask-vos patriarchatui Vakarų Europos valstybėse priklausė tik keturios parapijos (trys Paryžiuje ir viena Berlyne)3• Autorės teigimu, lietuvių visuomenė neabe-jojo Lietuvos vyriausybės politikos Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu teisingumu, ypač spren-džiant cerkvių ir iš katalikų konfiskuotų baž-nyčių nuosavybės klausimus. Dėl šių bažnyčių priklausomybės katalikams nekilo diskusijų, bet „tikrųjų" cerkvių nusavinimas iš stačiati­kių, drįsčiau teigti, buvo nevienareikšmiška problema. Visgi kokiais šaltiniais remiantis ta-patinamas valstybės ir visuomenės požiūris? Kokie šaltiniai išreiškia visuomenės požiūrį, juo labiau kad autorė labai rezervuotai remiasi lie-tuviška spauda? Lietuvių visuomenės požiūrio sklaida vis dėlto egzistavo. Ji priklausė nuo in-dividų politinių pažiūrų, konfesinės ir sociali-nės priklausomybės. Pavyzdžiui, ne itin krik-demams artimas veikėjas dr. J. Purickis viešai išsakė nuosaikią nuomonę Kauno soboro nu-griovimo klausimu ir pasiūlė tautiečiams kri-3 EoeiJaHOBur, B. IlpasOCJiaBHaJI uepKOBh B 1936 r. B IlOJibwe H 3a rpa.HHUeii: // Hame Bpewi. 2 llHBapll 1937 r., N.1. l. 92 tiškai įvertinti savo praeities poelgius: ,,Bet argi visus carizmo pastatus ir vergijos paminklus tu-rim nugriauti? Tada turėtumėm nugriauti, tur-būt, trečdalį viso Kauno ( ... ). Tik prisiminus tą vergiją, reikia prisiminti ir tuos, kuriais mū­sų tauta prie vergijos priėjo."4 Apskritai nuo-saikumas rusų tautos ir kultūros atžvilgiu bu-vo būdingas lietuvių inteligentams, baigusiems aukštuosius mokslus Rusijoje. Neneigtina, kad Katalikų Bažnyčios nepa-kantumas neabejotinai nulėmė katalikų para-pijiečių elgseną. Gaila, kad minėtos elgsenos išraiškos autorės plačiau neanalizuojamos, t. y. neatskiriamas oficialusis Katalikų ir Sta-čiatikių bažnyčių santykių lygmuo bei kasdie-nis katalikų ir stačiatikių pasauliečių bendra-vimas, kuris buvo gerokai nuosaikesnis negu dvasininkų ambicijų karai. Tai patvirtina gana didelis katalikų ir stačiatikių mišrių santuokų skaičius, rodantis, jog skirtinga tikyba netruk-dė atskiriems individams siekti gyvenimiškų tikslų. Kita vertus, lietuvių katalikų visuome-nėje pasireiškė pragmatizmas, kai siekiant iš-tuokos arba antrosios santuokos įteisinimo (Katalikų Bažnyčia neduodavo tam leidimo), naudotasi Stačiatikių Bažnyčios paslaugomis. Pritarčiau, jog negatyvų Stačiatikių Bažny-čios įvaizdį stiprino Lietuvos stačiatikių met-ropolito Eleuterijaus toleruojamas Rusijos im-perijos laikų vyskupijos struktūros atkūrimas, senų pažiūrų šventikų skyrimas į parapijas ir pan. Visgi gal būtų tikslinga išplėtoti pamąsty­mus, ar egzistavo alternatyva minėtam proce-sui? Manytina, kad net ir Rusijos imperijos cen-trinių gubernijų stačiatikių parapijos greičiau­siai nebuvo perpildytos Joano Kronštadskio pažiūrų ir reputacijos dvasininkų, o Optinos vienuolyno atsiskyrėlių autoritetas netapo dva-• Purickis l Dėl Kauno Soboro arl>a Įgulos bažnyčios // Lietuvos aidas, 1931, rugpjūčio 10, Nr. 178. sinės stiprybės, išminties ir moralės pavyzdžiu daugeliui Lietuvos šventikų bei vienuolių. Jų reputaciją temdė politinio nusistatymo šešėlis. Tad kokiais kitais šventikais galėjo remtis met-ropolitas Eleuterijus? Ar metropolito sąmo­ningumo lygis buvo pažangesnis negu jo valdi-nių? Stačiatikių savimonės tyrimo klausimas lieka aktualus. Stačiatikių Bažnyčios sovietinėje Lietuvo-je istorija iš esmės atsispindi tik archyviniuose šaltiniuose, kadangi ateizmą propaguojančios SSRS spaudoje ir periodiniuose leidiniuose ne-atsirado vietos religinei tematikai, nebent an-tireliginei propagandai. Taigi autorei neegzis-tavo šaltinių pasirinkimo įvairovė, būdinga tar-pukario laikotarpiui, tačiau ji nuosekliai išnau-dojo šiuo metu prieinamus šaltinius ir profesio-naliai apibendrino Stačiatikių Bažnyčios, SSRS ir LSSR valstybinių įstaigų dokumentų turinį. R. Laukaitytės darbas vertintinas kaip tar-pinių mokslinio tyrimo rezultatų susumavimas. Neabejotinai daug vertingos informacijos šia tema slypi gretimų valstybių, daugiausia Rusi-jos Federacijos, archyvų fonduose. Priėjimas prie šių fondų (ypač sovietų saugumo institu-cijų) dokumentų Lietuvos istorikams kol kas dar problemiškas, todėl belieka viltis, kad ateityje jiems pavyks praverti minėtų archyvų duris ir suteikti naują impulsą Stačiatikių Baž-nyčios Lietuvoje istorijos tyrimams. Andrius Marcinkevičius 93 

Apie Stačiatikių Bažnyčią Lietuvoje XX amžiuje. - Rec.: Laukaitytė R. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003. 316 p.

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/37125/34977

Apie Stačiatikių Bažnyčią Lietuvoje XX amžiuje. - Rec.: Laukaitytė R. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003. 316 p.

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Lietuvos istorijos studijos

Vilnius University Press Scholarly Journals