Rec.: Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių (iš vokiečių k. vertė A. Nikžentaitis). Vilnius, 2003. 296 p.Rec.: Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių (iš vokiečių k. vertė A. Nikžentaitis). Vilnius, 2003. 296 p

Ščavinskas, Marius

English

Vilnius University Press Scholarly Journals

Vokiečių ordinas: sena ir nauja. - Rec.: Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių (iš vokiečių k. vertė A Nikžentaitis ). Vilnius, 2003. 296 p .

Lietuvos istorijos studijos

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2004 13 Knygų lentynoje VOKIEČIŲ ORDINAS: SENA IR NAUJA Rec.: Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių (iš vokiečių k. vertė A. Nikžentaitis). Vilnius, 2003. 296 p. Nesuklysime teigdami, kad iki šiol požiūris į Vokiečių ordiną bei lietuvių kovas su kryžiuo-čiais prie žilojo Nemuno buvo daugeliu atvejų politizuotas ir nulemtas to meto politinės kon-junktūros, į kurią buvo įtraukti ir istorikai. Dėl šios priežasties tarpukariu istorikams rūpėjo ne tik parodyti, perfrazuojant Adolfą Šapoką, lie-tuvius Lietuvos istorijoje, bet ir atsispirti sveti-mų šalių, pirmiausia Vokietijos, Lenkijos ir Ru-sijos istoriografijos primetamiems vertinimams, kurie lietuviams buvo nepatogūs, nemalonūs, pagaliau net įžeidžiantys. Istorikams primetus sovietinę metodologiją ir marksistinę farmacijų kaitos teoriją, praradus galimybę domėtis Lie-tuvos istorija kaip tokia, atsispyrimas užsienio (suprask, buržuazinės) istoriografijos tendenci-joms išliko, bet neliko lietuvių Lietuvos istori-joje. Vietoj jų atsirado rusų ir lietuvių, o dar ge-riau - Pabaltijo tautų ir rusų draugystės nuo žilos senovės iki socialistinės pergalės leitmotyvas, ži-noma, darniai įsuktas į formacijų kaitos teorijos verpetą. Tiesa, neturime užmiršti, kad vėliau at-sirado vietos ir šiokioms tokioms tautinėms as-piracijoms, kurias daugeliu atvejų nulėmė tome-to, t. y. sovietmečio, propagandos tikslai bei Lietuvos istorikų veiklos periferinis pobūdis: bu-vo leidžiama domėtis valstiečių, kaip išnaudo-80 jamųjų, istorija, baltų vienybe, nukreiptos prieš vokiškuosius kryžiuočius grobikus ar kova su lenkais ir polonizacija. Šiame kontekste labai tiko ir kova su Vokiečių ordinu ir visa krikščio­niškąja Europa. O kaip toji kova vyko, kas buvo jos varomosios jėgos, dažniausiai tegalime spręs­ti iš kelių sovietmečiu parašytų darbų: pirmiau-sia turime omenyje Povilo Pakarklio knygą „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai"1 ir ,,Lietuvių karas su kryžiuočiais"2. Vėlesni ko-rektūriniai pataisymai nuskambėdavo pristatant viduramžių Lietuvos istorijos šaltinius, tokius kaip Livonijos kronikas ar Perto Dusburgiečio kroniką. Ir tik naujausiame- Vygando Marbur-giečio kronikos leidime - pabandyta atlilcti lie-tuvių kovų su kryžiuočiais reviziją, bent jau pre-liminariai mėginta susieti žygių į Prūsiją ir Lietuvą kultą su Vokiečių ordino profanišku-mu, o pastarąjį reiškinį - su kronikoje aprašo-mais mūšiais ir mūšeliais tarp abiejų kariaujan-čių šalių3 (žinoma, tai padaryta neišeinant už 1 Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruo-žai. Kaunas, 1948. 2 Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964. 3 Trimonienė R. Įvadas/ Vygandas Marburgietis. Nau-joji Prūsijos kronika {vertė - R. Jasas, įvadas - R. To-monienė; komentarai - R. Tomonienė ir K. Gudman-tas ). Vilnius, 1999, p. 5-45. aptariamojo šaltinio problematikos ribų). Iki tol dažniausiai vietos teatsirasdavo tik pastarie-siems mūšiams. Reikia neužmiršti ir to, kad dar neturime, anot Rimanto Jaso, mokslinės Lietu-vos karo su Vokiečių ordinu istorijos4• Plačiau nenagrinėta ir Ordino valstybės istorija. Šiuo atveju išskirtinė yra garsaus vokiečių medievisto Hartmuto Boockmanno Vokiečių ordinui skirta knyga, verčianti permąstyti lietu-vių (ir nukariautų prūsų) santykius su Vokiečių ordinu5. Ji yra juo svarbesnė, kad galime susipa-žinti su dabartinėmis vokiečių istoriografijos tendencijomis, kurios vaduojasi iš visų trijų Rei-chų bei poniurnberginės Vokietijos istoriogra-fijos gniaužtų. Nors knygos autoriui lietuvių is-toriografija ir neegzistuoja, o Ordino istorija vaizduojama per vokiečių-lenkų istoriografijų disputų prizmę, monografijoje padarytos išva-dos, iškelti klausimai yra svarbūs ir lietuviška-jai istoriografijai. Jau vien ši situacija verčia pa-mąstyti, kokia yra šiuolaikinė lietuviškoji istoriografija, kokia jos vieta tarp kitų istoriog-rafijų vienoje ar kitoje problematikoje. Šiuo at-veju padėtis nėra paguodžianti, nes, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, H. Boockmannas, kal-bėdamas apie kryžiuočių ir baltų tautų (pirmiau-sia prūsų ir lietuvių) santykius, galiausiai apra-šo vokiškosios ir lenkiškosios istoriografijų kovas vertinant šiuos santykius. Šiuo atveju len-kiškoji istoriografija vokiečių istorikų akyse tampa savotiška lietuviškosios istoriografijos ad-vokate, nes stereotipiniai lenkų istoriografijos 4 Jasas R. Vertėjo žodis / Ibid., p. 60. 5 Pirmą kartą ši knyga buvo išspausdinta Miunchene, Vokietijoje, 1981 metais: Boockmann H. Der Deutsche Orden. Zwolf Kapitel aus seiner Geschichte. Miinchen, 1981 (dar kartą perleista ten pat 1989 ir 1999 metais). Lietuviškojoje istoriografijoje ji buvo pastebėta, tačiau taip ir neįvertinta, o kai kada ir apeinama. Dažniausiai apsiribota H. Boockmanno monografijos paminėjimu istoriografinėse anotacijose arba nagrinėjant siaurą klau-simą. Vokiečių ordino vertinimai mažai kuo skiriasi nuo lietuvių istoriografijos vertinimų. Lietuviš-koji istoriografija pasilieka kažkur nuošalyje, nors neretai būtent ji kelia pretenzijas tyrinėti visų baltų, taigi ir prūsų palikimą. Neatsitiktinai prabilome apie lietuviškosios istoriografijos galimybes ir vertinimus. Pasta-rieji, neretai įvardijami kaip stereotipai, faktiš-kai išliko tokie patys kaip ir sovietmečiu ar tar-pukariu: Vokiečių ordinas buvo baisiausias Lietuvos priešas, o lietuviai - kankinių tauta, kuri nuolatos nuo amžių pradžios didvyriškai kovojo su agresyviosiomis krikščioniškosios Europos jėgomis ir pan. Žvelgiant iš šio taško konstruojamos ne tik ir ne tiek tokios teorijos kaip baltų vienybės, bet ir grindžiamos tam tik-ros teisės ne tik į visų baltų palikimą, bet ir į buvusių baltų žemes, kurios, kaip žinoma nesu-tampa su dabartine Lietuvos teritorija Todėl lie-tuviškajai istoriografijai juo yra svarbesnė H. Bo-ockmanno atlikta istoriografinė revizija 1914, 1937-1938, 1945 metų Vokietijos ir Lenkijos sie-nų kaitos atžvilgiu, nesileidžiant išnaudoti Vo-kiečių ordino istoriją legitimuoti vienokią ar ki-tokią sieną Vokietijos ar Lenkijos naudai. Turėdami tai omenyje minėtą monografiją gali-me laikyti novatoriška ne tik vokiškosios, bet ir lietuviškosios istoriografijos kontekste. Tad, kaip siūlo H. Booockmannas, vokiečių ir lenkų isto-riografijai geriausiu atveju lieka paaiškinti, kaip ir kodėl kito lenkų-vokiečių santykiai Vokiečių ordino istorijos kontekste ir kaip jie atsiliepė sie-nų kaitai XX amžiuje, žinoma, neapeinant so-cialinių santykių Ordino valstybėje. Apskritai socialinei istorijai šioje monografijoje skiriama daug dėmesio. Ir neatsitiktinai: šiuo metu vo-kiečių istoriografija orientuojasi į sozialgeschich-te mokyklą. Atrodo, kad lietuviškoji istoriografija pakan-kamai išnagrinėjo kryžiuočių ir lietuvių santy-kius, verdiktas, smerkiantis Vokiečių ordiną,jau 81 seniai paskelbtas, tad H. Boockmannas su savo patarimais yra pavėlavęs. Tačiau padėtis nėra to-kia jau optimistinė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šią padėtį istoriografiškai jau paban-dėme nusakyti remdamiesi tuo pačiu H. Booc-kmannu: Vokiečių ordino ir prūsų bei lietuvių santykiai yra nagrinėjami nedalyvaujant vie-niems iš svarbiausių veikėjų - lietuviams. Kita vertus, lietuviškosios istoriografijos vertinimuo-se aptinkame tik subjektyvių pasisakymų ( daž-niausiai faktografine prasme) apie agresyvųjį Or-diną, kuris neretai yra ištraukiamas iš bendro Europos istorinio konteksto arba bendrasis kon-tekstas būna įvardijamas krikščioniškosios Eu-ropos ekspansijos terminu. Šiuo atveju atskiro at-vejo6 tyrimai lietuviškojoje istoriografijoje neturi jokių galimybių, nes ir taip jau „aišku", kas yra kas. Ginant faktografinius iškovojimus, be abe-jo, neatsiranda vietos ir kitokiems metodologi-niams priėjimams, kurie dažnu atveju neįmano­mi be tam tikro teorinių modelių konstravimo. Padėtį sunkina ir tai, kad iki šiol daugelis istori-kų Lietuvos istorijos neintegruoja į vadinamo-sios visuotinės istorijos įvykių verpetą, nėra va-dinamųjų visuotinės istorijos tyrinėjimų. Faktografijos vyravimas lietuviškojoje isto-riografijoje nesuteikia didesnės laisvės įvairiau pažvelgti ne tik į Vokiečių ordiną, bet ir į kitas medievistikos problemas. Dėl šios priežasties ,,naujumo" ieškoma (ir raginama ieškoti) dar/ ar iki galo neišsemtuose faktų aruoduose, kurie patvirtintų arba paneigtų senus, jau vyraujančius teiginius. O bendrasis istoriografinis fonas lie-ka faktiškai nepakitęs, taigi nekinta ir istorinė savimonė. Apmitai apie istorinės savimonės po-kyčius šiuo atveju negalime šnekėti. Tegalime šnekėti apie didžiojo naratyvo, arba, perfrazuo-6 Norkus Z. Lyginamasis metodas ir daugeriopo kon-junktūrinio priežastingumo problema // Aukštųjų mo-kyklų mokslo darbai. Istorija. 2002, nr. LII, p. 84-89. 82 jant Jomą Rūseną, tam tikrus naratyvinės isto-rijos 7 judesius. Bet jeigu vis dėlto norima naujai peržvelgti vieną ar kitą įsisenėjusią problemą, neužtenka apsiriboti naujų faktų paieška darant įvaizdį, kad tas „nauja" ir yra tikrasis istoriogra-finis įdirbis, faktiškai prisidedantis, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, prie tolesnio didžiojo naratyvo gyvavimo. Galbūt norėdamas to išvengti, H. Booc-kmannas nesiėmė rašyti „pilnos" Vokiečių or-dino istorijos, siekdamas žūtbūt ko nors neuž-miršti ir viską aprašyti, kad ateinančios istorikų kartos tariamai neprikaišiotų, esą tas ar anas li-ko nepaliesta, apeita ar užmiršta. Beje, toks pri-kaišiojimas arba dažnai pamokymai, kaip vie-nas ar kitas autorius turėjo atseit teisingai nupasakoti vieną ar kitą problemą, neretai vy-rauja šių laikų recenzijose. Iš čia išplaukia kai kurių istorikų siekis „totaliai" aprašyti įvairius faktus ir faktelius, ,,įrodant", kad tyrėjo padir-bėta „iš peties", kad atskleista tariamai galutinė tiesa, kuria kitiems belieka tik pasidžiaugti ( daž-nai tai įvardijama „baltųjų dėmių" užglaistymu, po kurio, savaime aišku, nėra ką „naujo" bepridurti). To negalima pasakyti apie minėtą H. Boockmanno monografiją. Atvirkščiai, au-toriaus pasirinkta darbo metodika ir monogra-fijos struktūra (Vokiečių ordino istorija nuo jo įsikūrimo Palestinoje iki Ordino sekuliarizaci-jos Napoleono laikais ir Prūsų karalystės įstei­gimo telpa į dvylika monografijos skyrių) leido išryškinti tam tikrus istorinius Vokiečių ordino raidos lūžius, kurie geriau nei krūva faktų paro-do glūdinčias kryžiuočių-lietuvių ir prūsų san-tykių raidos problemas. Maža to, lūžių išryški-nimas leidžia kelti tam tikras hipotezes, suteikia galimybę naujoms chronologijos interpretaci-1 Riisenas J. Istorijos mokslo naratyvumas ir objek-tyvumas/ Istoriografija ir atvira visuomenė. Vilnius, 1998, p. 47-49. joms, struktūrinti vieną ar kitą reiškinį, įžvelgti naujus procesus. Be to, minėtoje monografijoje galime įžvelgti ir epochų nulemtus poslinkius: pavyzdžiui, luomų kovą su Ordinu nulėmė ne tik silpnėjantis Ordinas, bet ir tuo metu gims-tanti naujo tipo naujųjų laikų valstybė ( o tai H. Boockmannui leido prabilti apie tam tikrą gims-tančią istorinę savimonę, kurią, tarp kitko, turė­jo ir prūsai. O lietuviškoji istoriografija iki šiol tesugebėjo referuoti apie nuolatos išnaudojamų prūsų vargingą gyvenimą, tad mintis, kad prūsai galėjo turėti istorinę savimonę, lietuviškajai isto-riografijai yra svetima ar net piktybiškai pavojin-ga). Tud monografijoje istorinės sąmonės reflek-sijos ir multikauzalinis priežastingumas yra akivaizdus. Einant šiuo keliu H. Boockmannui pavyko, atsiribojus nuo senosios vokiečių istoriografi-jos (išvengiant įvairių die Ostforschung klišių), naujai pažvelgti į Vokiečių ordiną ir jo vaidme-nį rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Monogra-fijoje Ordinas vaizduojamas toks, koks galėtų pakutenti ir lietuvio, pripratusio girdėti, kad ši vienuoliška valstybė tebuvo blogio įsikūnijimas Rytų Europoje, širdį. Iš tiesų autorius nesutiko su tomis Ordino daromomis blogybėmis, kurių ypač nešykštėjo XIV amžius. Bet kartu autorius ne be pagrindo pažymi, kad tos vadinamosios blogybės labiau ar mažiau buvo susijusios ir su to meto Europos ekonominėmis, politinėmis, pagaliau ir kultūrinėmis realijomis. Istorikui, prisiėmusiam teisėjo funkcijas, perskaičius mi-nėtą monografiją taip ir lieka neaišku, ką reikė­tų bausti dėl karo su lietuviais ar prūsais - Vo-kiečių ordiną ar visą krikščioniškąją Europą, o mintis, kad galbūt kažkur suklydo ir lietuviai, lieka svetima. Norime pasakyti, kad neretai lie-tuviškoji istoriografija kaltina visus už tariamas ar tikras lietuvių nesėkmes, bet, vos tik paban-doma gilintis į to meto politinę-socialinę ar kul-tūrinę lietuvių veiklos situaciją, tuojau pradeda-ma šaukti, kad yra juodinama Lietuvos istorija ir raginama grįžti prie visagalio fakto kulto. O jeigu tie faktai yra nepalankūs, tuomet jie yra apskelbiami netikrais, suklastotais, svetimųjų užrašytais. Šiuo atveju H. Boockmannas bent jau parodė pastangas pakilti aukščiau faktų ir, įžvelgęs tam tikrus procesus, atskleisti, kaip ir kur link judėjo Vokiečių ordinas, tarkime, nuo žalgirio mūšio iki Prūsų kunigaikštijos įkūrimo XVI amžiuje, arba kaip buvo tampama laisvai-siais Vokiečių ordino valstybės gyventojais pra-dedant Christburgo taikos sutartimi ir baigiant luomų sukilimu XV amžiuje. Lietuviškojoje is-toriografijoje mintis, kad Pamedės teisynas buvo ir prūsų laimėjimas, o ne tik žiaurių nukariauto-jų primesta vokiškoji teisė, bus įvardijama kaip šventvagystė. Jei taip, tai ir H. Boockmannas tu-rėtų būti įvardijamas vienu iš šventvagių ... kuris nepritarė Ordino piktadarybėms. Kaip minėta, monografija yra suskirstyta į dvylika skyrių (be įvado). Galbūt veikiamas tra-dicijų, autorius ne be pagrindo Ordino istoriją pradėjo nuo šios vienuoliškosios riterijos atsi-radimo šv. Žemėje, t. y. baigiantis Kryžiaus ka-rų epochai. Ypač svarbus yra antrasis monogra-fijos skyrius, skirtas Ordino įsitvirtinimui imperijos (Vokietijos) žemėse. Neretai dažnas lietuvis žino, kada ir kaip Vokiečių ordinas atsi-kraustė į Rytų Baltijos jūros pakraščius, bet koks buvo tas Ordinas imperijoje, kaip jis augo, ko-kia buvo jo ekonominė, socialinė bazė, kokie socialiniai sluoksniai stojo tamystėn ir kokia bu-vo vidinė Ordino struktūra, taip ir lieka neaiš-ku. Išties Ordino būta ne tik Prūsijoje, kurios nukariavimo istorija yra pateikta monografijos trečiajame ir ketvirtajame skyriuose, bet ir dau-gelyje to meto imperijos žemių. Jau vien dėl šios priežasties parašyti vientisą ir tolygią Vokiečių ordino istoriją yra be galo sudėtinga. Juk reiški-niai, kurie vyko, pavyzdžiui, Viurcburgo komen-dos žemėse, nebuvo tapatūs reiškiniams, vyku-83 siems Ordino nukariautose prūsų teritorijose. Kita vertus, reiškiniai, kurie vyko ir imperijoje, ir apskritai visame krikščioniškajame pasauly-je, anksčiau ar vėliau palietė ir Vokiečių ordiną. Tui ypač akivaizdu, kai autorius imasi nagrinėti vadinamųjų luomų bylą ( dešimtasis skyrius), ku-ri savo ruožtu siejasi su būsima Ordino valsty-bės sekuliarizacija (vienuoliktasis skyrius). Ne-mažai dėmesio H. Boockmannas skiria ir riterijos trubadūrų kultūrai, XIV amžiaus rite-rio gyvenimo realijoms, kai kova su nekrikštais yra spalvinama ne tiek apokalipsinėmis, kiek to meto gyvenimo būdo spalvomis (septintasis sky-rius). Aptarus Ordino valstybės karo su pagoni-mis (ir ne tik jais) pobūdį, autoriui nebuvo sun-ku pereiti prie Lietuvos-Lenkijos unijos sudarymo, kuri daugeliu atvejų nulėmė Vokie-čių ordino nesėkmę žalgirio (Tanenbergo) lau-kuose ( aštuntasis skyrius). Kadangi Ordino vals-tybės žlugimo žalgirio mūšis nenulėmė (veikiau tik pagreitino), H. Boockmannas žlugimo prie-žasčių ieškojo vidinėje Vokiečių ordino valsty-bės sąrangoje ( devintasis, dešimtasis skyriai). Tum tikrą tęstinumą Ordino valstybė įgavo įvyk­džius sekuliarizaciją ir įsitvirtinus valdančiajai Hohencolemų dinastijai. Bet, kaip parodė pas-kutinis skyrius, šis tęstinumas ne visada turėjo valstybinės politikos prerogatyvų, neretai tai lemdavo to meto konjunktūra. Neužmirškime ir to, kad pretenzijas į Vokiečių ordino valsty-bės palikimą reiškė ir išlikę didieji magistrai, kurie nepripažino Hohencolemų įvykdytos se-kuliarizacijos. Bene įdomiausias yra penktasis 84 monografijos skyrius, kalbantis apie naująjį Prū­sijos apgyvendinimą, kolonistų ir vietos gyven-tojų santykius, miestų atsiradimą Vokiečių or-dino valstybėje, tapimo miestiečiais peripetijas. H. Boockmannas negailestingai laužo įsisenė­jusius stereotipus, esą kolonizaciją į Rytus nulė­mė netelpanti savo žemėse gausinga vokiečių tauta. Autorius parodė, kaip atsikėlėliai į Bran-denburgą ir kitas Vokietijos pasienio sritis ėmė toliau keltis ir į Vokiečių ordino valstybės že-mes, neužmiršdamas pažymėti, kad įsisavinant naujas žemes bei kuriant miestus dalyvavo ir vie-tos gyventojai, šiuo atveju ir prūsai. Nors iš pra-džių vietos gyventojai dėl suprantamų priežas-čių neturėjo daug teisių, tačiau šios teisės nuolatos didėjo. Anot H. Boockmanno, įvairia­pusiai asimiliaciniai procesai, dėl kurių buvo galima etninė ir socialinė įvairių grupių sąvei­ka, nulėmė prūsų tautos išnykimą. Tai, kad ši sąveika buvo įmanoma ir nors Vokiečių ordino valstybė bandė dirbtinai jos išvengti, bet neiš-vengė, yra vienas iš svarbiausių monografijos pa-stebėjimų. Tad draudimai prūsams ar lenkams, apie kuriuos taip priekaištingai šnekėjo P. Pa-karklis, buvo nukreipti prieš tą sąveiką, kuri pra-žudė nelaimingus prūsus ... Tuigi H. Boockmanno monografija verčia ne tik permąstyti lietuvių santykius su Vokiečių or-dinu, naujai pažvelgti į Ordino vykdytas funkci-jas ir struktūrą, bet ir diskutuoti dėl vienokio ar kitokio metodologinio problemų sprendimo bū­do, dėl lietuviškosios istoriografijos tolesnės rai-dos bei perspektyvos. Tai pirmiausia ir buvo no-rima pabrėžti. Marius Ščavinskas 

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/37159/35008

Vokiečių ordinas: sena ir nauja. - Rec.: Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių (iš vokiečių k. vertė A Nikžentaitis ). Vilnius, 2003. 296 p .

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Lietuvos istorijos studijos