Gerulaitis, Leonardas Vytautas

Lietuvos istorijos studijos

English

Leonardas Vytautas Gerulaitis V AKARlETIŠKAS POŽIŪRIS Į ISTORIJOS MOKSLĄ Istorijos moksle . taikomi jvairūs moksliniai metodai, bet iš esmės istorija yra daugiau filosofija negu mokslas tiksliąja prasme. Istorikai, kaip ir kiti mokslininkai, negali būti visiškai objektyvūs, žiūri j faktus per akinius, ku1iuos galima būtų vadinti paradigma, kaip tą žodj vartoja Thomas Kuhn (Molcslinią revoliuciją strulctūra, 1962). Taigi ir mokslinis pažinimas nesiremia tiktai observuotais duomenimis, bet yra jt1'koj!lmas ir nuomonių, besiremiančių bendromis prielaidomis, kurios pagrjstos filosofiniu požiūriu . Kita vertus, kiekvienas mokslinin-kas turi suprasti ir pripažinti, kad bet koks mokslinis pažinimas galio-ja tik tol, kol jis nėra jrodytas kaip !1eteisingas. Pavyzdžiui, buvo pri-imta, kad visos planetos sukasi apie Zemę, kol N. K~pemikas, G. Ga-lilėjus ir l. Newtonas nejrodė, kad saulė yra mūsų sistemos centras. Šią minti . ypač pabrėžia filosofas Kari Popper, kuris apskritai neigia net galimybę ką nors tikrai žinoti. Mes galime žinoti tik tiek, kiek esame ištyrę, bet niekad negalime būti tikri, kad rytoj neatrasim ką nors naujo, kas galėtų pakeisti visą mūsų šiandieninę sampratą. Sovietų Sąjungos istorija buvo traktuojama kaip griežtas mokslas, kadangi marksizmas-leninizmas rėmėsi istorijos raidos dėsningumo sam-prata. Komunizmo pergalė nebuvo atskirų idealistų išsvajota ateitis, bet nustatyta istorijos dėsnių, kurie galbūt buvo patvaresni už fizikos ar chemijos dėsnius ir samprata,. Cituoju: "V. Leninas, analizuodamas proletariato pergalės prielaidas ir są­lygas, nurodė, kad priklausomai nuo klasinių jėgų santykio, išnaudoto-jų klasių pasipriešinimo, tarptautinės situacijos valdžia j darbininkų klasės ir jos sąjungininkų rankas gali pereiti taikiu ar ginkluotu kovos keliu. Lietuvoje susidarė palankios vidinės ir išorinės sąlygos proletaria-tui paimti valdžią į savo rankas be ginkluotos kovos. Tai nulėmė aštri valdanči'lių sluoksnių krizė, susiskaldymas ir prieštaravimai buržuazijos klasėje, komunistų partijos vadovaujamų darbininkų, miesto ir kaimo varguomenės i. . Joksnių atkakli kova prieš fašistinį režimą, už demokra-tines laisves, teises, ui socializmą. Armijos perėjimas į liaudies pusę, vidaus kontrevoliucinių jėgų izoliacija nuo tarptautinės reakcijos, Raudonosios armijos dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje pagal pasin1.-• iyt1Į 1939 m. spalio 10 d. sutarti - principinga SSRS politika ginant nacionalinius Lietuvos interesus. "l Ai pradedu šia citata ne todėl, kad ji būtų labai įžvalgi ar reikš-minga, tik tipiškai reprezentuoja istorijos metodikos esmės sovietinį su-1 Surbly• K. Socializmo sukūrimas Lietuvoje - Lenino idėjų jsikūnijimiu / / &torija. 1980. T . 20 (•~- 2). P. 8-9. 86 pratimą: istorija, • kaip mokslas, buvo apt'artas ir nustatytas Markso ir Engelso, ir pasiekė "tobulumo" _ Lenino raštuose. (Savo laiku ir '"didysis tautų mokytojas" Stalinas priklausė šiam elitui, bet jis· neilgai "išsilai~ kė" po savo mirties). ' • ' • • Problema iškyla,, kada p~adedame suprasti, kad šie "korifejai" ne~ sidomėjo istorijos metodika, • netgi galbūt nei istoriosofija. Jiems buv:o svarbu _ iš istorijos nukalti ginklą klasių fovai. Tai puikiai atsi~pindi minėtoje citatoje, kur skaitytojas _ bevei,k _ gali , įsivaizduoti partijos pa-ruoštą anketą 'ir istorikui telieka užpildyti tuščias vietas atitinkamais teigimais. _ . . . _ • Bet eikime toliau. Nebeužteko vien paliaupsinti komunizmo a,rchi-telctų - reikėjo ir įrodyti, kad pati istorija yra tapusi griežtuoju mokslu, kuriuo galima pasikliauti taip pat gerai kaip fizika, chem.ija, galbūt net matematika. Cituoju iš 1987 m. spausdintos knygos: ".. . bet užmirštama arba tyčia nepaisoma, kad istorija per lcėlis šimtus metų iš literatūrinių p11Sakojimų apie praeitį virto mokslu. Isto-rijos mokslas nelaiko istorijos iinių gerų ar blogų pavyzdžių rinkiniu, tarnaujančiu politinei /sic!/ ar religinei didaktikai . · Jis nebesitenkina įvykių aprašymu ir prieiasčių aišk'iriimu, bet stengiasi -suvokti ryšj tarp laiko ir vietos priežasčių· ir įvertinti pa'lį vyksmą (procesą). Tai pada-ryti jmanoma naudojantis mokslo tiria~ojo darbo metodais: reikia pa-tikrinti informacijos autentiškumą, jos pateikėjo kompetenciją, išvadų racionalumą" . 2 _ _ , Taigi· yra svarbu suprasti, ne k11 autorius teigia. žodžiais,- ' čia ma-ža ką galima rasti, su 1 ·10 nesutiktume, bet suvoltli _ tai, ką ;is • priima kaip neginčijama tezę: istorijos 'mokslas, gerai suprastas ir išmoktas, garantuoja teisybės atskleidimą, nepaisant paties istoriko religini:ų, filo-sofinių ar politinių įsitikinimų. Tačiau, skaitant šią knygą, aiškėja, kad autorius laiko net istorinj ir • diale\tinį materializm11 nepakankamu pag-rindu, bet aiškiai teigia, jog "istorijos faktas :-- tai ne įvykio, kurio tikrumas neginčijamas, nušvietimas, o jo reikšmės visuomenės raidai nustatymas. Tikras faktas gali būti klaidingai suprastas ir netinkamai vertinamas. Dėl to objektyviosios tiesos suradimas ir jos išreiškimas dėsniu neišvengiamai siejasi su pasaulėžiūra ir ideologija, ir istorija ne-gali likti neutrali politikai"3. Nenorėdamas · gilintis į marksistinę istoriosofiją; nes jūs visi j11 daug ~<"riau pažįstate negu aš ir savo • kailiu patyrėte, turėčiau tik pri-minti, kad ta sistema visiskai · įstrigusi i XIX a. pozityvi1m11, kurio menlalitetas buvo sukurtas ant pamatq , suformuotų gatnfos moksi'q .ir jų stebėti1111 laimėj1mų • technologijoje bei indilstrijoje. Neužmirškime, hd XIX a . pabaigoje profesoriai band~ atka{ffitrėti studentus nuo teo-rinių studijų, ne:s, jų ,nuomone, ·mažai kas l!uivo, likę · nežinoma ir iodėl 2 Jurgini• J. Lictuvns krikit11s, V ., 11187 . P . M·: ·' Ten pat . l' . 74 87 nevertėjo laiko gaišti. Šita visa struktūra p~adėjo birti, atradus radi-oaktyvumą, .atomo skaldymą, ir po. Ėnstein 'o, Heisenberg 'o ir visos r~liatyvumC? iir· 'kvantų· m~~h,ani~os pergal~ fizikoje. Galėtumėm sakyti, kad ··vakaruose pozityviunas ilugo kartu su Newton 'o uidaru pasauliu, bd So:vietijoįe jis išgyveno iki vakardienos. . . . . : Šialll~.; p"raneiime 'i;iorė~i11.ti greitomis ti~ bendrais bruoiais apivelgti Vakarų istorikų poiiu,ri į sav'lii mokslą ir jo· sampratą. Visų pirma tai v~~~ingos' nu~moli~s m;buvimas, vi~n.ing~s. galvąsenos stoka. Atvirkščiai., ~i!''. ~jddių, 'skirt,umų tarp įvairų jnterptetacijų. ijetgi, sakyčiau„ po tru-putį artėja suvokimas, kad tokia vienybe galėtų būti ialinga visai prer (esiją.i, nes . kaip tik . iš tokiq nesutarimų ir. ginčų kyla naujos idėjos, r_µtųHoJasi ·n11.uji , mdodai' senie~s klausimams tirti, ir problemos įgauna daųgiadirtienrionalias egzistencijas. Retas_ ijandĮeninis Vakarų : istorikas tebesvajoja, j!>g jam. pavyks ,_aprašyti praeitį su Leopo)d von, Rank_e .,.e. es eigen~lich _ gevelien (kaip ten iš tibqjų įvyko) ar ~u Fustel de. Coul!iąg_ė, kuris 1867 m. garantavo savo kµrso studentams, Jad tai n~ jis ši;ie\,ąs, _bet tiktai istorija kalba }o liipontis. . . ._ , . , , .Visų. 'pirmų, ,tok~ 1 'is~<>rijos mokslas nebeegzistuoja ja_u turpūt kokį. g~rĮ. šjrųtą, ,neJų .. Iš _tibqjų universali .. istorija, kuri prasidėdĮLvo nuo Ado1110. Jr. Ie~O!! }r . ir,t~ulą.iuodavo iki dabarties, pradėjo nykti jau Re- • n~~,u~~o„lai.kaįs ir, ~X ·amiiuje, mano supratimu. tik du istąfi~us .tinka prų~i#i. _šiai. ,ka1egoruai: _Oswald Spenglel' . ir Atnold .• 'Į'oyn~e. It ųė vienas iš jų šiandien nėra. aukštai vertinamas. Priešingai, l:Jl~ galime . . p,s~eb~~i, .hd IIĮLgriąėji,m!l,i, tampa. yis siauresni_ tiek chronologiniu, tiek ~o.gr,ajiniu .awekiu,• o YP!IČ t~matikos, it metodologijos aspektu, .. Bęndro ~1!-rW9,,, vei~~ių vis ,reJesĮl.i, ,vis d~ruau pasirodo specifinės. sri~ies mo-nogįafijąs. 1 • , . , . • . _ 1 • • • • . . . , •. . . -.L"~ I~to~ija, \iyp; ,n~kslinės . Vfjklos . sritis,, s.usifo,;mavo. XIX a .. Vokieti-jo,j,;.i fj,:pµ,aufį~ .. ,bųyą .. \aupįųu .i-1tiąiai . (Mo11umenta :Ųistorica ąęa;maių.~~ )r lj pradiiq d&11giausių dėme11io b_uv~ skirta diplomatijos WoriJai~ .. ,yp"i lai p~ tą>š~mtmetį buvo. atidaryta dauguma valstybinių. ų1;:)Jną,. 'rocJ.ėl _,ir. nenuostaJ>µ, , kad . L. von Ranb, kaip;; tik darbav~is ii~,i;,,!~,Ją<i)yyuose, ir,,,išrntuliojo tai, ką gali~~ vadinti .moksline istori-ja,., J~ ;-pa_grindi11ė uiduųti~ bu:vą objektyviai tirti imoĮli.ios praeitį, re-miantis rašyti. :ais oficialios kilmės dokumentais; o n~ intuicija ir. prie-1,idąųrls, .kaip, , tai anksčiau. d~r:~ .romantiškieji. istorikai, p:vz., Rene • Chi,.tet1ubri!trll- JU; savo. Krikičioįiybės genijuųii, arl;,a Thom~ Macau-lą. l1I ea:viua .A.nglijp1 istorija, .. k,uriv tikslas buvo· suiadinti jausmus, •o,ni=:"tik.,p8'eildLfaktus.. , '. . , . . . . . . .. , Rųkės. ir jo pasekėją istorijos met~ologiją galima būtų aptarti ieiiais ;pmtk:tais: ' ,t., ųtorija, tampa profesija,i reikalauj~nčia aukščiausio išsimokslini-mo - daktaro laipsnio. Pagrindinis mokymo būdas yra ne paskaita, o seminaras, kur maia grupė, ne daugiau kaip dešimt studentų, nagrinė­ja tą pači.it problemit profesoriaus priiiūrimi ir visi kritikuoja vienas kito darbą. Šis mokymo būdas Herbert Baxter Adams buvo perkeltas i Ameriką, kai jis 1876 m. įvedė seminarą Johns Hopkins universitete Baltimorėje. Iš čia seminarai greitai paplito po visą Ameriką. Semina-ras ir šiandien tebėra pagrindinis mokymo būdas paiengusiP'llS studen-tams. Istorija toliau vystėsi, 1884 m. įkūrus profesionalią organizaciją - American Historical Association ir 1895 m. pradėjus leisti mokslinį žurnalą American Historical Review. 2. Reikalaujama pagristi savo darbą tiksliomis citatomis iš doku-mentų. 3. Tiksliai dokumentuoti substancialias išnašas. 4. Remti savo argumetus originaliais dokumentais, o ne ankstes-niųjų istorikų nuomonėmis. 5. Ankstyvesnėse stadijose daug energijos buvo sunaudota rodant savo pirmtakų klaidas. 6. Istorikai greitai praplėtė savo akirati ir pradėjo domėtis ne tik diplomatijos, bet ir socialinė, kultūrine ir ekonomikos istorija. Pastaruoju metu, t. y. po Antrojo pasaulinio karo, istorijos moks-lo interesai gerokai išsiplėtė, nors pagrindinė metodika mažai tepakito. Turbūt galime teigti, kad šiuolaikinis istorijos mokslas vis mažiau pa-sikliauja kokia nors bendrine filosofija, o būtent metodika nulemia spe-cialių problemų tyrimo būdus. Visų naujausių istorijos mokslo šakų negalėčiau ir išvardyti. Pasi-tenkinsiu tik keliomis, labiau paplitusiomis pastaraisiais metais. Visų pirma reikėtų paminėti Juodąją istoriografiją (JAV žodis negra■ laiko-mas rasistiniu). Iki poL-ario metų juodieji buvo daugmaž i~noruojami ir traktuojami kaip labai tamsi visuomenės dalis, neverta • istorikų dė­mesio. Tikrasis atgimimas prasidėjo tiktai šeštame dešimtmetyje, kada Amerika išgyvėno sąžinės revoliuciją, kai atsirado hipiai ir kai visa kultūra buvo pervertinta. Tada prasidėjo tikra reakcija i to meto pa-žiūras ir universitetuose prasidėjo juodųjų studijų organizavimas. Taip pat pradėjo gausėti knygų, kurios kėlė aikštėn juodųjų įnašą į Ameri-kos istorijos raidą (tiek atskirų individų, tiek ir juodųjų bendrųome­nių). Ne visa ši literatūra yra labai aukšto mokslinio lygio, bet pasi, taiko ir labai gerų darbų, kaip, pavyzdžiui, John Hope Franklin From Slavery to Freedom (1967) ar Earl Thorpe Blaclt Histo-rians: A critique of Blaclt Historians (1971). Maždaug tuo pačiu laiku prasidėjo ir Moterų istoriografija, kuri buvo didėjančio moterų išsivaduojamojo judėjimo išdava. Ir ne tik· pa-čioje istorijoje, bet ir literatūros, ir meno, ir mok§lo istorijoje pradėta domėtis ir pabrėžti moterų inašą į visą kultūrą. Siandien kiekviename universitete yra moterų studijų departam~ntai ar koncentracijos ir, at-rodo, kad šios tendencijos ir toliau bus. Zinoma, daug yra propagandi-nės literatūros, bet tarp jos galima rasti ir rimtų veikalų, kaip, pavy1-džiui, Gerda Lerner ar Ann Firor Scott. 89 Atsiradę kompiuteriai paskatino kontitatyvinės istoriografijos raidą, kur daugiausia remiamasi statistiniais duomenimis, t. y. skaičiais. Isto-rikai, nepritariantys naujam procesui, jo atstovus paniekinančiai vadina kliometrik:ais (Cliometricians). Turbūt daugiausia ginčų buvo sukėlusi studija Robert W. Fogel ir Stanley L. Engerman Time on The Cro111: The Economics of American Slavery (1974) - (Laikas ant kryžiaus: amerikietiškos vergijos ekonomika), kurioje autoriai, rem-damiesi ekonominiais statistiniais duomenimis, bandė įrodyti, kad ver-gija nebuvo jau tokia bloga. Reikėtų paminėti ir psichoistoriją (psychchistory ), kur istorikai bando psichologiškai analizuoti jau mirusius įžymius žmones. Štai pats Sigmund Freud bandė gilintis i Leonardo da Vinci asmenybę, bet ypač išpopuliarino Erick Erickson Young Man Luther (Jaunas vyras Liu-teris), kur jis specifiškas Liuterio akcijas aiškino kaip kilusias iš neiš-spręstų konfliktų su savo tėvais. Nevardinsim kitų istorijos mokslo šakų, bet bandysim viską api-bendrinti. Nuo šio šimtmečio pradžios tiek Europos, tiek Amerikos is-torikai mėgino atsispirti pirminėms tendencijoms paversti istoriją vien-dimensionaliu mokslu. Antai Prancūzijoje Mars Bloch ir Lucien Febvre įkūrė Annales mokyklą, kurioje buvo stengiamasi aprėpti daugiau problemų ir plėtoti naujus tyrinėjimo būdus, kaip ir Amerikoje Charles A. Beatd ir Carl Becker atsisakinėjo vienareikšmių interpretacijų . Isto-rijos mokslas skaidėsi vis i smulkesnes ir smulkesnes kryptis, ir pasida-rė juokinga net pati idėja, kad gali būti koks nors tarpusavio ryšys. Tačiau tai nereiškia, kad visi sutinka su šiomis prielaidomis. Yra tokių, kurie norėtų istorijos mokslui stiprių pamatų, kaiP, pavyzdžiui, F. Dostojevskio Didysis inkvizitorius. Turbūt geriausiai yra žinomas Alla Bloom veikalas The Closing of the American Mind (1987) - (Amerikietiško proto uždarymas), kuriame jis bando jrodyti, kad at-sisakydamas p~iimti aukštesnes tiesas, žmogus tampa bangų blaškomu laiveliu. Pagaliau man asmeniškai yra gerokai svarbiau ne konvertuoti, o parodyti studentams, kad istorija nėra taikomasis mokslas, tarnaująs 0ideologijai, partijai ar valstybei, bet tiktai toks pats žaidimas kaip šachmatai, kurių taisyklės yra lengvai išmokstamos, bet meistru tampa tik vienas kitas. Ir studentams daugiausia trūksta šiandien svetimų kalbą mokėjimo, nes tik per tuos langus pasaulio šviesa galės pasklisti ir miiaq Lit • 1voje. Tai nereiškia, kad mes turėtume aklai priimti Va-karuose dabar egzistuojančias pažiūras, bet atsirinkdami priimti tai, kas galėtq praplėsti mūsų akiratį ir pritaikyti mums tinkamas metodo-90 logijas, spr~sdami aavu problemas. Tai nėra ir nebuvo lengvu darbas, bet be jo, net ir atgav~ nepriklausomy~, mes liksime sovietiško men-taliteto vergais . Todėl stenkimės atkurti ne iiap Lietuvą, bet tokilĮ Lietuv,, kuri pritaptų Vakarą pasaulyje ne tik iodiiais ir darbai1 1 bet svarbiausia ir galvosena. Oalr.leand Univeraity (JAV) lteikta 1991 m. 1palio mėn. 91 

Vakarietiškas požiūris į istorijos mokslą

Leonardas Vytautas Gerulaitis

Directory of Open Access Journals

Historical science from the Western point of view

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/37498/35263

Vakarietiškas požiūris į istorijos mokslą

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Lietuvos istorijos studijos

Directory of Open Access Journals