Vyšniauskas, Arūnas

English

Lietuvos istorijos studijos

210 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS 5 KNYGŲ LENTYNA ABBOS STRAŽO KNYGA APIE OBER OSTĄ Rec.: Strazhas, Abba. Deutsche Ostpolitik: im Ersten Weltkrieg: der Fall Ober Ost, 1915-1917. Wiesbaden: Harrassowitz, 1993. 290 S. (Veroffentlichungen des Osteuropa-lnstitutes Miinchen: Reihe: Geschichte; Herausgeber: Edgar Hosch, Bd. 61). Prisipažinsiu, jau kelioliką metų neabejingas A Stražo publikacijoms apie kaizerinės Vokietijos politiką Lietuvos atžvilgiu. Tiesa, buvo šiek tiek keista, kad A Stražas nors tiesiogiai ir nekonfrontavo su sovietine istoriografija, tačiau jo gausūs straipsniai buvo istorikų beveik ignoruo-jami. Kalbama, kad ir A Stražo daktarinė disertacija taip pat Lietuvoje nebuvo tinkamai pripažinta•. Emigravęs į Vakarus, žydų istorikas iš Lietuvos toliau tęsė savo tyri-mus ir 1993 m. išleido vokiečių kalba monografiją „Vokiečių Rytų poli-tika Pirmajame pasauliniame kare: Ober Osto atvejis 1915-1917". Kny-ga išleista Rytų Europos instituto, įsikūrusio Miunchene, ir išėjo kaip ši~ instituto leidžiamų istorijos raštų 61 tomas*. Šios raštų serijos lei-dimui vadovauja Edgar Hosch, Miuncheno universiteto profesorius. Vien peržvelgus panaudotos archyvinės, rankraštinės ir muziejinės me-džiagos sąrašą, matyti didelis darbas, mat panaudota ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Vokietijos, Šveicarijos, Izraelio archyvų medžiaga. Tiesa, ne visais atvejais tie archyvai buvo nepakeičiami nagrinėjamai temai. Pavyzdžiui, svarbiausi kaizerinės Vokietijos archyvai yra Potsdame, ta-čiau jie nepanaudoti. Matyt, autorius stengėsi rinkti medžiagą ten, kur galėjo, o jo galimybės ne visada sutapdavo su pretenzingos temos at-skleidimo keliamais reikalavimais. Vis dėlto, netgi nesutinkant su kuria nors A Stražo išvada, sunku būtų ignoruoti jo darbo faktografinę ver-tę. Faktai ( daugelis jų skelbiami pirmą kartą) yra kruopščiai patikrinti, 211 pateikiami su tiksliomis nuorodomis į archyvus. Atmetus turinį ir šalti-nių bei literatūros sąrašą, gryno teksto knygoje yra 270 puslapių, o iš viso nuorodų į pirminius ar antrinius šaltinius bei istoriografinius vei-kalus yra 1187. Vadinasi, kiekvienam puslapiui tenka vidutiniškai po 4-5 išnašas, be to, neretai jos yra plačios, su komentarais. Žinoma, gaila, kad knygos gale nėra nei geografinių pavadinimų, nei pavardžių rodyk-lės, dėl to sunkiau rasti norimą informaciją pagal raktinius žodžius. Ne-būtų pakenkę ir keletas kartoschemų, vizualiai atspindinčių Ober Osto teritoriją. Nors žodžio Lietuva knygos pavadinime nėra, tačiau kaizerinės Vo-kietijos politika lietuvių atžvilgiu sudaro pagrindinį monografijos turinį. Šiuo požiūriu A Stražo koncepcijos santrauka atrodytų maždaug taip. Vokiečių imperialistai planavo baigti karą su rusais, atsiplėšdami dalį Rusijos imperijos vakarinių teritorijų. Po to šiose atvirose vokiečių kolonizacijai srityse ilgametės taikos metu įsitvirtinti ir ruošti · placdar-mą naujai Rytų ekspansijai. ,,Antrojo pūnų karo" idėja buvo tuomet labai populiari tarp vokiečių generaliteto, net nacionalliberalų lyderis Gustavas Strezemann tam pritarė- rašo A Stražas. (P. 111, 177), kartu parodydamas, kad Pirmajam pasauliniam karui vokiečių militaristai ne-buvo pakankamai pasiruošę2, ką ypač ūkio srityje galėjo patvirtinti visi Lietuvos gyventojai. Pradėjusi strateginį puolimą Rytuose 1915 m. pavasarį Vokietijos ka-riuomenė užėmė ne tik rusų valdytą Lenkijos dalį, bet iki tų metų pabaigos sugebėjo užimti beveik visą Kuršą ir etninę Lietuvą. 1915 m. rugsėjo 4 d. vokiečių karinė valdžia įkūrė specialią valdybą „Deutsche Militarverwaltung Ober Ost", kurios teritorinio valdymo plotas, nusisto-vėjus Rytų frontui, apėmė anksčiau rusų valdžioje buvusias lietuvių žemes, didžiąją dalį Kuršo, o po to ir Gardino bei Bialystoko sritis. Šiame „Aukštųjų Rytų krašte" (Das Land Ober Ost) okupacinė valdžia įvedė griežtą okupacinį režimą, ignoruodama vietinių gyventojų intere-sus ir paniekinančiai juos traktuodama, o iš krašto ūkio bandydama išspausti visus syvus fronto reikalams. Tokia karinės valdžios nuostata išliko visą okupacijos laikotarpį. Tučiau po Vasario revoliucijos Rusijo-212 je, keičiantis tarptautinėms aplinkybėms, Vokietijos reicho vadovybė ėmė rengtis Lietuvos ir Kuršo atplėšimo nuo Rusijos diplomatiniam-teisiniam įforminimui. Tuo tikslu reichskanclerio Th. Bethmann-Hollwe-go įsakymu vokiečių politiniai specialistai nuo 1917 metų ankstyvo pava-sario ėmė ruošti šių teritorijų valstybinio savarankiškumo proklamavimą, visai negalvodami apie realios nepriklausomybės suteikimą šiems kraš-tams. Popierinė nepriklausomybė buvo reikalinga siekiant pridengti ir įteisinti aneksiją derybose su rusais ir galimose taikos konferencijose, kurios tarptautinės teisės požiūriu legalizuotų naujas sienas. Todėl vo-kiečiai liovėsi vienodai traktuoti Ober Osto teritorijoje gyvenančias tau-tines grupes ir 1917 m. pirmoje pusėje palengva perėjo prie tam tikro lietuvių interesų protegavimo, turėdami dar ir kitą tikslą- sudaryti at-svarą lenkų ekspansijos polinkiams. Įgyvendinant tariamos nepriklausomybės planą, lemiamą reikšmę tu-rėjo reicho ir Aukščiausios karinės vadovybės atstovų pasitarimas Bin-gene 1917 m. liepos 31 d. Jame dėl popiežiaus rengiamų taikos pasiūly­mų ir bręstančių tarptautinių derybų galimybių buvo nuspręsta forsuotai parengti prielaidas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Kuršo hercogys-tei paskelbti, abiejose sukuriant iš vietinių provokiškos orientacijos vei-kėjų po krašto tarybą (Landesrat) kaip tariamo atstovavimo organą. Kurše, kur valdantįjį sluoksnį sudarė Pabaltijo vokiečiai, šis planas buvo įgyvendinamas be didelių sutrikimų, o Lietuvoje, nors iš pažiūros lyg ir pagal vokiečių scenarijų, buvo organizuota Lietuvių konferencija (1917 m. rugsėjo 18-23 d.), joje išrinkta Krašto taryba, pasivadinusi Lie-tuvos taryba, tačiau lietuvių provokiški „aktyvistai" lošė savo žaidimą. „Lietuvių vadovai kiek.vienoje politinio vystymosi stadijoje turėjo kitus tikslus ir siekius. Jų galutinis tikslas buvo visiška politinė nepriklauso-mybė" (P. 275). Popiežiaus taikos pasiūlymai, naudingesni kaizeriniam reichui ir Habs-burgų imperijai, Antantės šalių nebuvo džiaugsmingai priimti, tačiau po bolševikų revoliucijos, naują prasmę įgavo separatinės taikos su Rusija projektas, o kartu ir teritoriniai klausimai tarp vokiečių ir rusų. Šiose naujose kombinacijose vokiečių pusei prireikė Lietuvos tarybos atitin-213 kamo nutarimo. Vokiečiai lyg ir pasiekė savo: 1917 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Thryba priėmė vokiečių suformuluotą nutarimą, kuris, tiesa, kartu su tą pačią dieną priimtu Lietuvos Tarybos independistiniu nuta-rimu buvo sujungti į „Gruodžio 11 d. rezoliuciją". Ši prieštaringa rezo-liucija, kaip rašo A Stražas, tuo metu patenkino abi puses (P. 272, 279-280). Po sėkmingos karo baigties vokiečiai ignoruotų pirmąją rezo-liucijos dalį, skelbusią Lietuvos nepriklausomybę, ir galėtų realizuoti sa-vo „Plan Neuland", tai yra detalų Ober Osto teritorijos kolonizavimo planą, parengtą 1917 m. spalio mėnesį. Pasirodo, jau buvo numatyta daug valdininkų, etatai, biudžetai, vokiečių kolonizacijos židiniai, kolonistų viešpataujantis statusas ir čiabuvių nelygiateisė padėtis (P. 246-253). Lietuviams liko viltis, kad karas kitaip pakryps ir tada atkris antroji rezoliucijos dalis, skelbusi nepertraukiamus Lietuvos ir Vokietijos rei-cho ryšius (P. 279-280). Rusijoje 1917 m. gruodį, esant revoliucinei suirutei, Rusijos „dekom-pozicijos" planas atrodė vokiečiams realiai artimas. Jie įsivaizdavo, kad jų formuojamos Lietuvos ir Kuršo vasalinės valstybės galės būti pavyz-džiu kitoms Pabaltijo provincijoms ir Ukrainai (P. 261-278). Tačiau ne-priklausomai nuo vokiečių planų , teigia A Stražas, dėl su okupacine valdžia bendradarbiavusių lietuvių aktyvumo dar iki 1917 m. pabaigos buvo pasiektos tam tikros pozicijos, įgijusios savo dinamiką ir vėliau leidusios įgyvendinti Lietuvos nepriklausomybės siekį. (P. 275). ,,Visa šio periodo pagrindinė lietuvių generacija, ne tik liaudies ma-sės, visus ateinančius 22 metus išlaikė negatyviausius prisiminimus apie šį vokiečių okupacijos periodą, ir atsispindėjo skelbtuose ir neskelbtuose atsiminimuose. Tik sovietų invazija 1940 m. suteikė akstiną naujoms emo-cijoms" (P. 280). - Taip baigiasi ši monografija. Toliau pateiksime vieną pavyzdį, iš kurio matyti autoriaus indėlis is-torijos mokslui. A Stražas pateikia įdomų dokumentą, kurį jis rado Mask-vos kariniame istoriniame archyve (P. 264-265). Pasirodo, po paliaubų 1917 m. gruodį, separatinių taikos derybų su bolševikais išvakarėse, vo-kiečiai sudarė slaptą sutartį su Lenino bendražygiais komisarais. Vokie-čių žinių agentūra (Deutsche Nachrichtendienst), kuri karo metu vykdė 214 slaptas žvalgybos funkcijas, derėjosi su bolševikais. Šių derybų protokolo rusiškas variantas ir pateko į· A. Stražo rankas. Šį rusišką protokolą 1918 m. sausio 15 d. savo parašais patvirtino vokiečių žinių agentūros vadovas Hoferis ir jo adjutantas Kreisleris, prieš tai sutikrinę su vokiš-ku originalu; Pagal šį protokolą, kaip „rusų vyriausybės atstovai" daly-vavo Krylenko, Volodarskij, Zalkind, Urickij, Raskolnikov, Faerabend, Antonov, Dzeržinskij, Kudrjavcev, Skrynin. Kaip „vokiečių karinės vado-vybės atstovai" protokole figūruoja: von Gott, Taubner, Erich von Schūne­mann, Rausch. Kaip matyti iš A. Stražo pateiktų protokolo ištraukų, pagrindinis slaptų derybų klausimas buvo teritorinis ir lietė visų pirma Lenkiją. A. Stražo nuomone, vokiečiai norėjo padaryti vienašališką Len-kijos „ketvirtąjį padalijimą" ir priversti rusus tai neoficialiai pripažinti dar iki Brest-Litovsko taikos derybų pradžios. Be to, žinoma, buvo pa-liestas ir vokiečių okupuotos Pabaltijo dalies klausimas. Kaip teigia A. Stražas, remdamasis minėtu protokolu, bolševikai pripažino Lietuvą, Kuršą ir okupuotą Lifliandijos daŲ kaip Vokietijos valdomas sritis. Šie A. Stražo pateikti faktai griauna ne tik sovietinės, bet ir šiuolaikinės vokiečių istoriografijos mitus apie tai, jog esą bolševikai 1917-1918 m. atsisakė slaptosios diplomatijos. Nors savo knygoje A. Stražas nevengia tolesnių ekskursų į praeitį, pavyzdžiui, rašydamas apie vokiečių-latvių santykius ar latvių tautinį atgimimą, tačiau aptardamas lietuvių aktyvumą Pirmojo pasaulinio karo metais, nesieja jo tiesiogiai su ankstesniu lietuvių tautiniu judėjimu. Net ir lietuviškos spaudos draudimas minimas gana specifiniame kon-tekste. Dėl to mažiau Lietuvos istoriją žinančiam skaitytojui galėtų su-sidaryti įspūdis, jog modernios Lietuvos valstybės gimimas tebuvo vien tarptautinių politinių intrigų rezultatas. Jei patys lietuvių intelektualai dar bandė savo valstybės genezę išvesti iš gilesnės praeities, kas dekla-ruota ir Vasario 16-osios akte, tai daug kam už Lietuvos ribų ar net pačioje Lietuvoje, pavyzdžiui, į rusų kultūrą įaugusiems žydų intelektu-alams, nepriklausomos Lietuvos atsiradimas buvo apskritai sunkiai suvo-kiamas dalykas, paaiškinamas nebent tik atsitiktinumų grandine, kurioje vokiečiams priklausė bene svarbiausias vaidmuo. 215 Kruopščiai išstudijavęs Pirmojo pasaulinio karo laikų šaltinius, A Stra-žas ir parašė išsamią studiją apie to meto (1915-1917) vokiečių poli-tiką okupuotoje Lietuvoje, kartu analizuodamos ir Kuršą. Matyt, kad knyga - daugelio metų darbo rezultatas ir nors autorius koregavo kai kurias savo ankstesnes išvadas, atsisakė įprastų sovietinei istoriografijai stereotipinių vertinimų, tačiau ilgamečiai konstruktai, susiformavę so-vietiniais metais, matyti. Bet ar galėjo būti kitaip, ar tai vien tik ideo-logijos ir ideologinio prisitaikymo problema? Knygos pradžioje A Stražas iškelia keletą fundamentalesnių istorijos klausimų. Pavyzdžiui, gana šiuolaikiškai jis interpretuoja gerai žinomą Frydricho Schlegelio pasakymą: ,,Istorikas yra į praeitį žiūrintis prana-šas". Juk kiekvienas istorinis reiškinys atsiranda iš daugelio stipriau ar silpniau veikiančių procesų. ,,Tačiau kadangi istorikas yra nepajėgus iki galo šių faktorių visumos išanalizuoti, ir jei jis ir taip daug vargsta, tai kiekviena istorinė tezė yra daugiau ar mažiau „į praeitį nukreipta pra-našystė", - rašo A Stražas (P. 10). Tokia pažiūra autorius artimas kon-struktyvistinei refleksijai, vis labiau populiarinamai infovisuomenės te-oretikų ir publicistų3• Kitaip sakant, kiekvienas istorikas yra suverenus istorinių žinių vadybininkas, su savo konstruktais ir parinktais faktais bandantis paaiškinti praeitį, kurios veidrodinis atvaizdas iš esmės yra neįmanomas. Istorija yra pusiau mokslas, pusiau menas. ,,Ir jei kiekvie-nas menininkas pasaulį mato įvairiai, tai yra natūralu, kad apie tą pačią istorinę asmenybę arba apie tą patį istorinį dalyką gali pasirodyti daug monografijų, kurios skirtingai nušviečia vieną ir tą pačią temą", - rašo aptariamos knygos autorius (P. 11). A Stražo knyga daug prisideda prie kaizerinės Vokietijos Rytų poli-tikos ir Ober Osto tikrovės pažinimo. Tai pakol kas yra solidžiausias istoriografinis bandymas integraliai parodyti kaizerinės Vokietijos poli-tiką okupuotos Lietuvos ir Kuršo atžvilgiu iki 1918 metų pradžios. Šiuo požiūriu autoriaus nagrinėjamų problemų spektras gana įvairus. At-skleidžiamos ne tik okupacinio režimo sąlygos, bet ir Vatikano požiūris į Lietuvą, vokiečių katalikų vadovybės pažiūra, Rusijos Laikinosios vy-riausybės nuostata lietuvių klausimu, lietuvių politinis aktyvumas Rusi-216 joje bei neutraliame užsienyje, Pabaltijo vokiečių {,,vokiškų baltų") lai-kysena karo metu, padėtis Kurše, vokiečių karinės vadovybės planai, Ober Osto problemų svarstymai Reichstage, Lietuvos Tarybos veikla iki jos oficialaus „atidarymo" 1918 m. sausio 9 dieną ir kiti klausimai. Ypač daug dėmesio autorius skiria ginkluotų miško grupuočių dalyviams, kuriuos vokiečiai vadino banditais, carinės Rusijos valdžia - partizanais, o liaudis dar ir „miško broliais" arba „plienčikais", mat daug jų buvo iš vokiečių karinės nelaisvės pabėgę rusų kareiviai. Žinoma, kai kurie svarbūs klausimai liko neaptarti, pavyzdžiui, padė­tis švietimo srityje. Juk žinoma, kad vokiečių okupacinė valdžia žymų kalbininką Aleksandrą Kuršaitį nuo 1917 metų paskyrė okupuotos Lie-tuvos mokyklų inspektoriumi, būtent kaizerinės okupacijos metu lietuvių kalba įsigalėjo kaip pagrindinė lietuviškose mokyklose. Atrodo, kad, iš-stumdama rusų kalbą ir įvesdama sustiprintą vokiečių kalbos dėstymą, okupacinė valdžia kartu sudarė sąlygas lietuvių kalbos atgimimui švieti-mo sistemoje. Dėl to būtų sunku patikėti, jog lietuviai tarpukario lai-kotarpiu turėjo tai užmiršti ir vertinti vien negatyviai. Kitaip sakant, ne viskas buvo taip jau blogai kaizerinės okupacijos laikotarpiu, jei vertin-tume lietuvių tautinės emanicipacijos požiūriu. Interesai gali būti ne tik priešingi, bet ir sutapti, bent jau iš dalies. Nepaisant visų komplikuotų XX amžiaus peripetijų vokiečių ir lietu-vių santykiuose - didelės valstybės ir mažos tautos, egzistavo tam tikras politinių (sakykim, geopolitinių) interesų bendrumas, nors ir asimetriš-kas, be to, kitokio pobūdžio nei vokiečių santykiuose su latviais ir es-tais. Pabaltijo vokiečiai apie 700 metų valdė latvius ir estus. Tuo tarpu, išskyrus trumpalaikius okupacijų laikotarpius, vokiečiai niekada nevaldė Lietuvos į rytus nuo buvusių Rytprūsių sienos. Perskaičius A Stražo knygą, susidaro įspūdis, jog Ober Osto karinė valdžia nesuprato lietuvių tautinių aspiracijų arba suprato nepakankamai, arba apskritai net ne-sistengė suprasti. Bet, atrodo, tai buvo bendra vokiečių imperializmo problema Vidurio Rytų Europoje. Sustiprėjusi Bismarko suvienyta Vo-kietija, valdoma kaizerio Vilhelmo 11, Pirmojo pasaulinio karo metais pasirodė pajėgi užimti didelius plotus Rytuose, bet nepajėgi ten ilgiau 217 įsitvirtinti. Suvienytos Vokietijos globalinės ekspansijos pirmasis ciklas baigėsi pralaimėjimu, bet jis padėjo tautoms sukurti nepriklausomas valstybes. Šia prasme esminiai yra 1918-1919 metai, kurių A. Stražas savo monografijoje neapėmė. NUORODOS 1 A. Stražo daktarinės disertacijos rankraštis rusų kalba saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje. Žr.: Cmp(JJICQC A. ID. 3eMJUI O6epocr" H ee MeCTo B repMaHCKOH BOCTO'IHOH noJIIITHKe B ro,!l,LI MHpOBOH B0HHhl. T. 1-3., BHJibmoc, 1970. O{HccepI"a.nID[ Ha COHCKa.HHe yqeHOH creneHH .u-pa HCT0pWieCKHX Hayic. Bwn.moccKHil: rocy.uapCTBeHHHhl ne.uaroraqecKHil: HHcnnyr.) 2 A. Stražas cituoja generolą leitenantą Dr. Gronerį, kuris 1917 m. liepos 30 dieną Viurtembergo karališkosios valstybės ministerijos slaptame pasitarime iškėlė kaip klaidą tai, kad Vokietija, karui prasidedant, neturėjo jokios ūkinės mobilizacijos. Žr.: Ten pat, P. 147. 3 Orientuotis informacijos sraute gali tik tie, kuriems pasiseka žinojimą faktiškai konstruoti iš milijonų prieinamų informacijų, nes be tų konstrukcijų tos informacinės dalys, atskirai paimtos, yra bevertės. Žr.: HochA. Ich denke, also surf' ich (Die Suchmaschinen im Intemet werden immer raffinierter, die Informationsmengen wachsen, aber dennoch sind viele Nutzer hilflos) // Sūddeutsche Zeitung, 29./30./31. Marz 1997. Nr. 73. S. Vl/1. ARŪNAS VYŠNIAUSKAS 

Abbos Stražo knyga apie Ober Ostą Rec.: Strazhas Abba. Deutsche Ostpolitik im Ersten Weltkrieg: Der Fall Ober Ost, 1915-1917. Wiesbaden: Harrassowitz, 1993. 290 S.

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/37300/35133

Abbos Stražo knyga apie Ober Ostą Rec.: Strazhas Abba. Deutsche Ostpolitik im Ersten Weltkrieg: Der Fall Ober Ost, 1915-1917. Wiesbaden: Harrassowitz, 1993. 290 S.

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Lietuvos istorijos studijos