Ragauskas, Aivaras

English

Semiotika

Aivaras Ragauskas Vilniaus pedagogikos universitetas SOVIETINĖS LIETUVOS IR IŠEIVIJOS ISTORIKŲ KOMUNIKACIJOS YPATYBĖS (1944-1987) Komunikacija-bendravimas, keitimasis patyrimu -istorijos moks-lo raidoje ypač svarbi. Jos turinys bei intensyvumas dažnai atspindi bei lemia atskiros istoriografijos lygį bei pobūdį, taip pat visuomenės istorinės sąmonės ypatybes. Būdingas pavyzdys - XX amžiaus Lietuvos istorijos mokslo raida. Studijos bei stažuotės Vakarų Europoje, tarptautiniai kongresai, mokslinės produkcijos mainai padėjo susiformuoti nacionalinei, europinės krypties tarpukario istoriografijai. 1 Sovietų Sąjungos okupacija nutraukė tarptautinius Lietuvos isto-rikų ryšius, pakeitė juos Maskvos, Leningrado mokslo centrais, regio-ninėmis bei sąjunginėmis konferencijomis. Tai sukėlė gilią ir įvairia­pusišką Lietuvos istorijos mokslo krizę. Daugeliui istorikų pasitraukus į Vakarus Lietuvos istorijos mokslas tarsi suskilo į dvi dalis: sovietinę ir išeivijos. Jų komunikacija yra sudėtinė Sovietų Lietuvos bei lietuvių emigracijos ryšių dalis. Tačiau XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos istorijos mokslo raidos tyri-nėtojui pirmiausia rūpi abiejų istorikų grupių komunikacijos kon-tekstas bei formos, dinamika ir kontrolė, kolektyvinis kontrahentų portretas ir abipusė įtaka. Atskleisti kompleksinį fenomeną padeda istorinė periodika, val-džios bei mokslo įstaigų archyvai, istorikų apklausos ir kt. Surinktai medžiagai apdoroti ypač tinka aprašomojo ir kvantitatyvinio metodų derinys. Bet optimaliai jis pritaikytas gali būti tik sukaupus pakan-kamai daug informacijos. Tad šiame rašinyje aptarsiu tik vieną kitą šios problemos aspektą ir pateiksiu keletą svarbesnių išvadų . Politinis Sovietų Lietuvos - išeivijos istorikų komunikacijos kon-tekstas ypač svarbus, nes lėmė jos formų kaitą bei dinamiką. Patys 1 Aivaras Ragauskas, ,,VDU mokslininkai istorijos mokslo kongresuose 1918-1940 m.", in Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos 70-metis, Kaunas, 1993, p. 169-184. 78 A.f. Greimo centro studijos l 4 istorikai iš esmės poveikio jam neturėjo. 1981 metais Kęstutis Girnius galėjo tik konstatuoti, kad „net dabar nėra normalių mokslinių ry-šių"2 • Sovietų Sąjungos bei Vakarų visokeriopos konfrontacijos sąly­gomis keitimasis moksline informacija, tyrimų koordinacija apskritai buvo nepageidaujami dalykai. Atsiliepime apie „Gedimino laiškų" publikaciją Paulius Rabikauskas akcentavo: Kai viso pasaulio mokslininkai gali laisvai susirašinėti, gali laisvai nuva-žiuoti, kur ir kiek jiem reikia, Lietuvos istorikai ne tik negali atvažiuoti, pavyz-džiui, i Romą pasirinkti savo darbams reikalingos medžiagos, bet, matyt, ir neleidžiama jiems susirašinėti su Romoje gyvenančiais lietuviais istorikais [ ... ] .3 Pirmaisiais pokario dešimtmečiais išeivių istorikų pavardės ap-skritai buvo neminimos. Vėliau jos prisimintos, bet su „buržuazinių", ,,reakcinių", ,,nacionalistų" etiketėmis. Toks valdžios požiūris nepa-kito iki pat 1987 metų. Išeivių istoriko(= priešo) įvaizdis lėmė nepa-garbą istoriniam palikimui. Tarkim, be Zenono lvinskio sutikimo buvo spausdinamos jo konfidencialaus dienoraščio ištraukos.4 Dėl šių aplinkybių susidarė specifinė minėtos istorikų komunika-cijos formų sankloda. Beveik nebuvo abipusių kontaktų Lietuvoje ar išeivijoje, tarptautiniuose kongresuose bei konferencijose. Berods tik Antanas Bimba, JAV lietuvių komunistų publicistas ir istorikas, du kartus lankydamasis Lietuvoje (1945-1946 ir 1966-1967 metais) buvo susitikęs su Juozu Žiugžda bei Juozu Jurginiu. Įdomu, kad knygą Amerikos liet11vi11 istorija jis siekė parengti „padedant Ta-rybų Lietuvos istorikams ir publicistams". Bet dėl kažkokių prie-žasčių knyga neišėjo, nors Amerikoje sukaupta medžiaga 1960 metais buvo atvežta į Lietuvą. Tačiau buvo išleista Bimbos knyga JAV dar-binink11 judėjimo istorija (redagavo Juozas Žiugžda, Vilnius, 1963). O 1962-aisiais Vilniaus universiteto Mokslinė taryba jam net suteikė istorijos mokslų garbės daktaro vardą!5 Taip buvo pagerbtas Bimba už sovietinei Lietuvai labai naudingą propagandinę veiklą. 2 Kęstutis K. Girnius „Išeivijos įnašas i humanitarinius mokslus", in Lituanistikos instituto 1981 m. suvažiavimo darbai, Chicago, 1985, p. 67. 3 Paulius Rabikauskas, ,,Gedimino laiškai", Aidai, 1968, nr. 2, p. 71. 4 „Ką jie patys apie save kalbėjo: Iš Z. Ivinskio dienoraščio", Tiesa, 1960 03 31; ,,Jis nebūtų rašęs dienoraščio", Švyturys, 1963, nr. 18, p. 16-17. 5 Juozas Jurginis, ,,Publicistas ir istorikas (Antano Bimbos 70 metų sukakti minint)", Komjaunimo tiesa, 1964 01 22; Bronius Raguotis, Antanas Bimba. Gyvenimo, veiklos, kūrybos bruožai, Vilnius: Mintis, 1974, p. 73-78, 84-89. Sc111iotika 79 Iš sovietinės Lietuvos istorikų berods tik Alfonsas Eidintas 1984-1985 metais stažavosi JA V. 6 Įdomus suJuozu Jakštu susijęs epizodas. 1944-1948 metais sovietų valdžia labai aktyviai kvietė mokslininkus, ypač lituanistus, sugrįžti iš tremties. Tai skelbė Vilniaus radiofonas, buvo siunčiami laiškai, knygos. Visu tuo rūpinosi Žiugžda ir Antanas Venclova. Porą laiškų nuo Antano Venclovos 1948 metais gavo ir tuomet Austrijoje gyvenęs Jakštas. Viename jų akcentuojama didelė kultūrinė pažanga Lietu-voje, rašytojas „kvietė mane [Jakštą] pagaliau grįžti prie savo mėgs­tamo darbo sename Vilniaus universitete"7. Progų susitikti pasitaikydavo įvairiuose tarptautiniuose istorikų kongresuose. Išeivijos istorikai - Zenonas lvinskis, Jonė Deveikė, Paulius Rabikauskas ir kiti - svetimų valstybių delegacijose buvo nuolatiniai jų dalyviai, diskutuodavo su Sovietų Sąjungos istorikais Lietuvos ir Pabaltijo istorijos klausimais.8 Bet juose dažniausiai trūk­davo sovietinės Lietuvos istorikų. Matyt, valdžia jais tiesiog nepa-sitikėjo. Aktyviausias buvo Jurginis, nuo šeštojo dešimtmečio pa-baigos dalyvavęs Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumuose, Tarptautiniuose antropologijos ir etnografijos kongresuose, sim-poziumuose Skandinavijoje, Lenkijoje ir kitur. Bet gausesnė dele-gacija dalyvavo tik 1970 metais XIII Tarptautiniame istorijos mokslų kongrese Maskvoje. Beje, toje pačioje delegacijoje kongrese dalyvavo ir Benediktas Mačiuika9, jaunesniosios kartos išeivijos istorikas. Abiejų grupių istorikai beveik nesusirašinėjo. Jurginis palaikė ry-šius tik suJAV lietuvių komunistų veikėjais - dr. Graičiūnu, Bimba ir kt. 10 Adolfas Šapoka, prisidengęs A. Grybo slapyvardžiu, su gimi-naičiais Lietuvoje pradėjo susirašinėti 1958 metais.11 Sporadiškai 6 Alfonsas Eidintas, Antanas Smetona: Politinės biografijos bruožai, Vilnius: Mintis, 1990, p . 6-7. 7 K. Jasmantas, ,,Du sulaužyti lietuviai", Tėviškės žiburiai, 1952 12 18; Juozas Jakštas, ,,A. Venclova ir Rieda stovykla", ibid., 1953 01 15. 8 Zenonas Ivinskis, ,,Tarptautinis istorijos mokslų kongresas Romoje", Į laisvę, 1955, nr. 8, p. 46-48; idem, ,,Dr. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje", Aidai, 1971, nr. 8, p. 363; Jonas Dainauskas, ,,Lietuvos istorijos klausimai tarptautiniame kolokviume", Draugas, 1987, nr. 223. 9 Vytautas Merkys, ,,Istorijos mokslo kryžkelėje", Mokslas ir gyvenimas, 1970, nr. 11, p. 16. 10 2r. MAB RS, f. BF-3102, l. 1-9. 11 R. Griniūtė, ,, Išrauti medžiai miršta", švyturys, 1990, nr. 19, p . 10-11. 80 A.f. Greimo centro studijos l 4 korespondavo Konstantinas Jablonskis su lvinskiu. Įdomus vienas jų susirašinėjimo epizodas, bene geriausiai parodantis Lietuvos - išeivi-jos istorikų komunikacijos stoką. lvinskio monografijoje Lietuvos isto-rijoja: Iki Vytauto Didžiojo mirties yra įdėtas Konstantino Jablonskio 1959 metų vasario 10 dienos laiškas(!), rodąs kritišką pastarojo požiūrį į Min-daugą. 12 Matyt, panašių atvejų pasaulio istoriografijoje yra nedaug. Išeivijos istorikams iškylantys sunkumai aiškėja iš 1953 metų va-sario 12 dieną Tėviškės žiburiuose išspausdinto skelbimo „Kas turi Alb.[ino] Rimkos veikalą?" Jame rašoma, kad „prašytojas būtų labai dėkingas, jei turintieji tą knygą sutiktų perleisti arba nors trumpam paskolintų". Pabaigoje nurodytas lvinskio (!) adresas Romoje. 13 Įveikti geležinę uždangą pasisekdavo retai. Pvz., Lietuvos bažnyči11 autoriui Broniui Kvikliui pavyko suburti fotografus, kurie Lietuvoje fotografuodavo miestelius ir bažnyčias, o mikrofilmus slaptai atvež-davo į Ameriką. 14 Reikia pastebėti, kad išeivijos istorikai nuolat recenzuodavo visas svarbesnes Lietuvoje išleistas knygas. Daugelis recenzijų pasižymi ne politine, bet konceptualine pozicija. Tai Jono Puzino archeologinių kasinėjimų apžvalgos 15, Jakšto ir Konstantino Avižonio oponavimas Terentijaus Pašutas studijai apie Lietuvos valstybės susidarymą 16, Rabikausko „Gedimino laiškų" recenzija 17, Jurginio, Stasio Vansevi-čiaus, Mečislovo Jučo, Žiugždos, Aldonos Gaigalaitės, Vinco Kryže-vičiaus bei kitų autorių darbų įvertinimai . Išeivijos istorikai ypač kruopščiai analizuodavo bendruosius Lietu-vos istorijos kursus 18, parašydavo analitinių istoriografinių apžvalgų 19. 12 Ivinskis, Lietuvos istorija: Iki Vytauto Didžiojo mirties, fotografuotinis leidimas, Vilnius: Mokslas, 1991, p . 157, 27 nuoroda. 13 Tėviškės žiburiai, 1953 02 12. 14 Apie Bronių Kvikli žr. Katalikų pasaulis, 1995, nr. 12, p . 21 . Plg . AI. Gimantas, ,,Vilniaus universiteto biblioteka", Tėviškės žiburiai, 1959 02 12. 15 Jonas Puzinas, ,,2:vilgterėjus i dabartinės Lietuvos archeologijos darbus", Į laisvę, 1958, nr. 16-17, p. 68-70; idem, ,,2:vilgsnis i naujausius Lietuvos archeologinių tyrinėjimų darbus", in Lituanistikos darbai, t. 4, 1979, p . 129-154. 16 Juozas Jakštas, ,,V.T. Pašutas naujoviškas Lietuvos valstybės pradžios aiškinimas" [B.v.: B.l.], 1965, p . 295-304; idem, Lietuvių tautos praeitis, Čikaga : Lietuvių istorijos draugija, t. 3, kn. 2, 1973, p. 161-163; Konstantinas Avižonis, „Pastabos dėl ,naujoviško' V.T. Pašutos Lietuvos valstybės pradžios aiškinimo", in Lituanistikos darbai, t. l, 1966, p. 89-93. 17 Rabikauskas, op. cit., p . 69-71. Sc111iotika 81 Lietuvoje išeivijos istorikų darbai recenzuojami beveik nebūdavo. Spragą užpildydavo specialūs straipsnių rinkiniai: Istorijos klastotojai, Buržuazi11il1 e111igra11t11 koncepcijzĮ Lietuvos TSR istorijos klausimais kritika ir pan. Iš esmės jie atlikdavo tik propagandinę-ideologinę funkciją. Daugeliui istorikų išeivijos autorių darbai buvo nepasiekiami, o dažnai tiesiog nežinomi. Dėl to atsitikdavo įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, visi Jurginio, Merkio ir Adolfo Tautavičiaus monografijos Vilniaus miesto istorija: Nuo seniausi11 laik11 iki Spalio revoliucijos (Vilnius: Mintis, 1968) recenzentai teigė, jog tai pirmoji lietuviška Vilniaus istorija. 20 O Adolfo Šapokos Senasis Vilnius. Vilniaus miesto istorijos bruožai iki XVII a. (XVIII a.) pabaigos buvo išspausdinta dar 1963 metais. Nekrologų srityje situacija panaši. Lietuvoje negausi informacija apie išeivių istorikų netektis randama tik enciklopedijose. Tuo pat metu išeivijos istorikai visuomet pažymėdavo Igno Jonyno, Kons-tantino Jablonskio, Augustino Janulaičio, Juozapo Stakausko ir kitų istorikų mirtis. 21 Atskirų kontaktų formų proporcijos ir intensyvumas laikui bėgant kito. Iš esmės vyravo neakivaizdinė komunikacija, daugiausia recenzijų forma. Po jų sekė nekrologai, sukaktims skirti proginiai straipsniai. Išeivijos autoriai neblogai suprato nepavydėtiną kolegų padėtį, mokslinę produkciją pristatydavo intelektualiajai visuomenei bei panaudodavo faktologinę tų darbų dalį. Jie nenutylėdavo autoriaus ar darbo pavadinimo. Pasak Leono Mulevičiaus bei Vytauto Merkio, Pranas Čepėnas ir Vincas Trumpa netgi pasitelkdavo kai kurias sovietinių autorių koncepcijas. Lietuvoje bendravimas su išeivijos istorikais buvo griežtai regla-mentuotas, formuojamas bei kontroliuojamas ideologinių, represinių 18 Vytautas Bagdanavičius, ,,MIC Sovietinė Lietuvos istoriografija (Kritiškas LTSR istorijos l tomo jvertinimas)", in Tautos praeitis, t. l, kn. l, 1959, p. 3-23; Juozas Jakštas, ,,Lietuvos istorija, užtraukta ant marksizmo-leninizmo kur-palio", in Lietuvių tautos praeitis, t. 5, kn. 2, 1982, p. 141-164. 19 Vincas Trumpa, ,,Lietuvos istorikų darbai ir dienos", Aidai, l 960, nr. 6, p. 258-263; idem, ,,Mūsų istorikų darbai ir dienos", Naujoji viltis, 1989, nr. 22, p. 87-102. 20 Žr. Mokslas ir gyvenimas, 1968, nr. 11, p. 52-54. 21 Pvz., ,,Prof. Augustinas Janulaitis", Europos lietuvis, 1978 04 11, nr. 15; Zeno-nas lvinskis, ,,Prof. Konstantino Jablonskio atminimui", Aidai, 1961, nr. l, p. 18-22; Juozas Jakštas, ,,Jie ieškojo savito Lietuvos kelio", Tėviškės žiburiai, 1972 04 27, nr. 17; J. Vaišnora, ,,MIC Istoriko kun. Juozo Stakausko netekus", Draugas, 1972 10 21, nr. 248. 82 A.f. Greimo centro studijos l 4 bei istorijos mokslo institucijų-Partijos istorijos bei Lietuvos istorijos institutų vadovybių, tuo tarpu išeivijos istorikų poziciją, be jau mi-nėto politinio veiksnio, labiausiai lėmė jų asmeninis pasirinkimas. Abipusio 1944-1987 metų Lietuvos - išeivijos komunikacijos balan-so apskaičiavimas kol kas gali būti tik apytikslis. Pirmiausia skyrėsi jos interpretacija, abipusis poveikis bei subjektų kolektyvinis portretas. Sovietų Lietuvos istorikai, o šiuo atžvilgiu labiausiai buvo in-formuoti Partijos istorijos instituto darbuotojai, privalėjo žvelgti į išeivius kolegas kaip į antitarybinės, melagingos bei nemokslinės propagandos įrankį, suvokti juos kaip buržuaziniu5 nacionalistus, kuriuos reikia demaskuoti, sukritikuoti, laikantis premisos, jog jie visuomet sąmoningai falsifikuoja ir klysta. Iš vienos pusės, jie ne-klydo - beveik visi išeivijos istorikai visaip stengėsi atskleisti sovie-tinės ideologijos esmę, dažnai atsispindėjusią istorikų studijose, konkrečiai dalyvavo plačiai suprastame „Lietuvos laisvinimo dar-be". Tačiau jų mokslo darbai buvo moksliniai tikrąja šio žodžio prasme, nors dažnai neparemti archyvine medžiaga, kurios pasiekti jie neturėjo galimybių . Beveik visi išeivijos istorikų darbai buvo saugomi tik specfonduose, ypač gausi periodikos bei knygų kolekcija buvo laikoma Partijos istorijos instituto bibliotekoje. Išeivijos istorikai į Lietuvos istorinę produkciją bei pačius istorikus žiūrėjo kaip į kalėjimo kalinius ir vertino juos diferencijuotai. Nesant tiesioginės komunikacijos, jie kreipė dėmesį į rimtų mokslo darbų pristatymą, propagandinių konstrukcijų esmės parodymą. Apskritai labai suvaržyta pastarojo penkiasdešimtmečio komuni-kacija tarp Sovietų Lietuvos ir išeivijos istorikų labai neigiamai pa-veikė XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos istoriografijos raidą . Išeivijos istorikai buvo atkirsti nuo šaltinių. Tik vienam kitam, pavyz-džiui, Ivinskiui, pavyko jų stygių kompensuoti užsienio archyvų medžiaga, tik nedaugelį, pavyzdžiui, Trumpą, tai paakino ieškoti originalių koncepcijų. Visgi išeivijos istorikai palyginti optimaliai pasinaudojo visomis ribotos komunikacijos galimybėmis. Lietuvos pusei balansas yra kur kas nuostolingesnis - labai sumažėjusi išei-vijoje atsidūrusių istorikų produkcija buvo neprieinama intelek-tualiajai visuomenei bei didelei daliai istorikų profesionalų - tad ir pasinaudoti ja negalėjo . Lietuvos visuomenės istorinė sąmonė dėl žinių stygiaus buvo smarkiai deformuota, prikimšta įvairiausių mi-tų, sindromų bei paprasčiausios nežinios. 

Sovietinės Lietuvos ir išeivijos istorikų komunikacijos ypatybės (1944-1987)

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/Semiotika/article/download/36087/34232

Sovietinės Lietuvos ir išeivijos istorikų komunikacijos ypatybės (1944-1987)

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Semiotika

Vilnius University Press Scholarly Journals