Nastopka, Kęstutis

English

Semiotika

Kęstutis Nastopka LIETUVOS VIZIJA OSKARO MILAŠIAUS ,,SIMFONIJOSE" Oskaro Milašiaus rinkinyje Poemes (Eilėraščiai) simfonijomis pava-dinti trys kūriniai - ,,Rugsėjo simfonija" (toliau - RS), ,,Lapkričio simfonija" (toliau - LS), ,,Nebaigtoji simfonija" (toliau - NS). Tam pačiam ciklui priskirtinas eilėraštis „Nemiga" (toliau - N) 1 . Visus šiuos tekstus siejanti Lietuvos vizija leidžia juos laikyti hornogeniškos estetinės struktūros variantais. Pagrindinė Milašiaus poetikos problema - atskleisti kintančio pa-saulio vienovę, nes visa jam, neišskiriant nė minties, yra nepaliaujama kaita. Pažinimas, jo supratimu, yra minties kelias nuo Skirties Slėnio* (Vallee de Ia Separation) į Sueities Vietą* (Lie11 de Ia Conjonction), pastan-gos suvienyti pasaulius ir širdis, kurie dūsauja ilgėdamiesi vieni kitų (,,Nihurnim"). Simfonijų cikle skirtingų erdvių sankirtos vieta yra Lietuva. Gimtinė Šiaurė (le Septentrion natai - NS), vaikystės namai priešpriešinami Pietų pakrantėms (N), beprotiškai salai vidury jūros (RS), šaltoms kelionės užeigoms (N) kaip utopinė erdvė heterotopinei ir para topinei erdvei. Išorinis pasaulis įsiterpia į narnų erdvę egzotiš-kais augmenimis: Ir oranžerijoje, inkrustuotoje senų laikų vaivorykšte, Be abejonės, tebėra neužauga kaktusas ir geibi palmė, Kadaise atkeliavę iš kokio laimės krašto? Ir vystančio heliotropo Kvapas tebešėlsta per popietės karštliges? (RS) Utopinę erdvę manifestuoja dvi figūros - ,,puikusis suokalbinin-kas* sodas" (beau jardin complice - RS) ir namai. Sodas išsaugo „pra-rastojo rojaus" reikšmę, būdingą krikščioniškosios kultūros tradici-jai, yra pasaulio ir širdies suei ties vieta. Eilėraštyje „Nemiga" rašoma: 1 Simfonijų tekstas cituojamas laikantis Valdo Petrausko pažodinio vertimo. Pakeitimai žymimi žvaigždute. Semiotika ... karšta ir tamsi rasa, Svajojanti jūsų soduose ir žvilgsniu perverianti man širdį Tenai, prarastame mano svyruoklių alėjos rojuje ... Ta pati figūra varijuojama „Rugsėjo simfonijoje": Mielas paliegęs erškėti kalvos pašlaitėje, ar pamatysiu 47 Kada nors tave? Ar žinai, jog tavo žiedas, kuriame šypsojo rasa, Buvo širdis, tokia sunki nuo mano vaikystės ašarų? Uždara namų erdvė saugo gyventojus nuo priešiškų pasaulio jėgų. Ji apkloja kalbantįjį „švelniomis dulkėmis kaip tas labai senas šnaran-čias knygas" (N). Tačiau drauge tai erdvė, atsiverianti į sodą, gardžiai kvepianti „Šalta staltiese ir auksine paskrudusia duona / Ir senu langu, atvertu birželio bitėms" (N). Namams priskiriamas laiko matmuo. Matomi „pro vaikystės kris-talą" (RS), jie priklauso „ūksmingoms protėvių valdoms" (RS). ,,Ne-baigtoje simfonijoje" namai yra kartų sambūvio vieta: Vaikystės namuose, nebyliuose, tamsiuose, Užžėlusių parkų tankmėje, kur paukštis, nustėręs* ryto metą, Miglotoje rasoje tyliai giedojo apie labai seniai mirusiųjų meilę. Tenai, tuose erdviuose kambariuose snaudžiančiais langais, Gyveno mūsų giminės protėvis, Tenai parvyko numirt ir mano tėvas Po ilgų kelionių. Vaikystė aktualizuoja įžanginį, mirtis - baigiamąjį laiko aspektą. Tie patys aspektai apibūdina namus „Rugsėjo simfonijoje": O vaikystės krašte! O ūksmingos protėvių valdos! Žavioji apsnūdusi liepa, brangi rimtoms bitėms, Ar esi laiminga, kaip ir kadaise? O tu, auksinių gėlių skambesy, Ar keri kalvų paunksnę per baltos Miegančiosios Gražuolės Sužadėtuves toje suplėkusioje knygoje, Kurią taip malonu sklaidyti, kai vakaro spindulys Krinta ant aukšto dulkių: ir aplink mus tyla, Nebedūzgia verpėja voro ratelis. Nutilęs verpėja voro ratelis sustingdo buvusį kadaise laiką, jį uždaro, nukelia anapus kintančio gyvenimo. Figūratyvinėje plotmėje 48 A.f. Grei1110 ccntro studijos l 5 voras, chtoninis padaras, priešinamas bitėms, orinėms būtybėms. Tarp bičių audimo ir voro verpimo galima - bent jau lietuvių kalbo-je -įžvelgti semantines sąsajas. Veiksmažodis „austi", apibūdinantis bičių veiklą (plg. aulas - avilys), turi keletą gretutinių reikšmių : gaminti audinį, šen ir ten bėgioti ar lakioti, varstyti, nuolat darinėti . Verpėjo voro ir audėjos bitės priešprieša grindžiama skirtingais judėjimo konceptais. Ratelio sukimasis ratu suponuoja pastovumą, o zigzaginis bičių lakiojimas-nenustygstantį judėjimą. Simfonijų cikle sustojusį, nebedūzgianti ratelį atliepia miego motyvas, neutralizuo-jantis bičių lakiojimą: ,,Žavioji apsnūdusi liepa, brangi rimtoms bi-tėms" (RS), ,, Kai auksiniame kaitros okeane dideli įdarbusių avilių vargonai / Giesmėmis šlovino miego dievus" (N) . Šitaip susting-domas ir sustabdomas kadaise buvęs laikas. Laiko sustabdymą palaiko vienatvės ir tamsos figūros, išnyrančios pačioje „Rugsėjo simfonijos" pradžioje: Būkit pasveikinta, ateinanti manęs pasitikti Mano žingsnių aidu iš tamsaus ir šalto laiko koridoriaus. Būkit pasveikinta, vienatve, mano motina. Kai džiaugsmas žingsniavo mano šešėlyje, kai juoko Paukščiai daužėsi į nakties veidrodžius, [ ... ] Mąsčiau apie jus, vienatve, mąsčiau apie jus, vienišąją. Vaikystės dienų vaiskumą nuolat ryškina sutemos. Paliktieji narnai, ,,ūksmingos protėvių valdos" (RS) guodžia „vasaros prieblandoje" savo „keista, ūksminga ir gaivia siela" (N) . Jie pasirodo „nebylūs" (11111ette) ir „tamsūs" (sombre -NS), buvusios gražiosios vasaros vadi-namos „tamsiomis" (obscurs-N), o rasa apibūdinama epitetais „karš-ta ir tamsi" (ardente et so111bre - N) arba „miglota" (obscure - NS). Milašiaus Lietuvoje šviečia tik „vidinė" (NS), ,,prisiminimų saulė" (N), ,,skaisti vaikystės saulė" (RS). Vienintelis dangaus šviesulys yra mėnuo- ,,sniego motina", kurią skaistų sausį vainikuoja drignė (NS) . Šviesotarnsos žaismėje išsiskiria blausus vakarojimų ugnies švy-tėjimas. Pasakoriams, susirinkusiems prie šio židinio, atitaria čirš­kiantis svirplys, sumenkęs sakrališkos židinio erdvės palikuonis . Židinio ugnį, ženklinančią gyvenimo tęstinumą, kasdienybėje pa-keičia žibintas. Blausi jo šviesa tamsioje galerijoje priešinama iškilmių lempų švytėjimui kaip paslaptis - iliuzijai: Bet tu buvai mane sutikusi tik vieną vienintelį kartą Neįprastoje iškilmių lempų šviesoje Semiotika Tarp naktinių gėlių, ir buvo ten auksu tviskančių dvariškių, Ir atsisveikinau tik su tavo atspindžiu veidrodyje. Vienatvė manęs laukė su aidu Tamsioje galerijoje. Ten buvo vaikas Su žibintu ir kapinių raktu. Gatvių žiema Pūstelėjo man į veidą apgailėtiną kvapą. Man rodės, jog iš paskos eina verkdama mano jaunystė; Tačiau po lempa sėdėjo senatvė, pasidėjusi ant kelių Mano Hiperioną: ir ji nepakėlė galvos. 49 Analizuodamas Junichiro Tanizaki „Šešėlio išgyrimą", Jacques'as Fontanille pastebi: ,,Spindėjimas sietinas su erdve, šešėlis - su laiku. Išties, plisdamas akimirksnio greičiu spindėjimas neutralizuoja suvo-kimo laiką, skleidžiasi pirmiausia erdvės dimensijoje; ir priešingai, šešėlis, sukeldamas nepaslankumo įspūdį, sutirpdo erdvę ir atiduoda pirmenybę laikui."2 Ši išvada visiškai tinka ir Milašiaus „Simfoni-joms", kur šešėlis, prietema sustingdo laiką, sustabdo jį nekintan-čiame tęstinume. Šiame semantiniame universume išnyksta skiria-mieji laiko požymiai, priešybės suartėja: ,, vasaros rytmečio prietema kvepia sniegu" (N),,, paukštis, nustėręs* ryto metą, miglotoje rasoje" tyliai gieda „apie labai seniai mirusiųjų meilę" (NS). Prietemos pasaulyje spalvos prislopsta, išblunka: lapija „blyški kaip mirtis" (LS), gražusis liūdesys vilki „blyškiai violetiniu rūbu" (LS), pelkės yra numirėliškai blyškios* (livides-RS), moteris pasirodo ,,skurdaus, liūdno ir atlaidaus rudumo apdaru" arba suknia „želme-nų spalvos" (RS). Pasak Fontanille, šešėlis suaktyvina kitus nei regėjimas jutimus. Milašiaus „Simfonijose" dominuoja klausos jutimai. Utopinė prie-temos ir vaikystės erdvė yra skambantis universumas, kur viskas, neišskiriant nė tylos, suvokiama klausa. Ji yra svarbiausia bendra-vimo jungtis tarp žmonių ir daiktų, taip pat ir pačių daiktų. Garsai -nuo vos girdimos tylos - išsidėsto stiprėjančiu intensyvumu. Per skambias kaitras „ visa, kas likdavo iš paunksnės ir tylos žemėje", 2 Jacques Fontanille „Le ralentissement et le reve. A propos de l'Eloge de l'ombre de Tanizaki", Nouveaux Actes Semiotiques, Limoges: Pulim, 1993, nr. 26-27, p. 24. 4 -126 50 A./. Grcimo centro studijos 15 glaudžiasi ramiame fontano vandenyje (RS). Šešėlis ir tyla susitinka ,,Nebaigtosios simfonijos" pabaigoje: Žinau, Kur gervuogės tamsiausios; aukšta žolė, Kurioje parmušta statula slėpė savo veidą, Mano draugė, ir driežai seniai žino, Jog aš - taikos pasiuntinys, jog niekada negriaudžia Mano šešėlio debesyje. Vasarą labai senos šnarančios knygos 11 dvelkia vėju" (N) ir kartu su vapsvos švystelėjimu vėjyje girdėti „ašaros skambtelėjimas* ant karsto" (RS) . Taip pat vasarą „sparva, vaikystės dienų draugė ", dūzgia mėlynėje (N) ir įgaliotas sakytojas klausia : ,,Ar* vėjo muaras ten vis dar driekias/ Per liūdną ir gražią griuvėsių žolę ir pūkuotos kamanės / Dūzgimas, saldus it medus, nenuščiūva per patį karš-tį?" (RS). Rudenį „vieno vienintelio lapo kritimas/ Pripildo siaubo bežadę miško širdį" (RS), sode „romus* genys kala savo meilės karstą / Ir meldžiasi varlė nebyliuose* melduose" (RS). Metų ciklui baigiantis garsai intensyvėja: ,,Paskui ateidavo Ruduo, girgždėdamas ašimis, šulinių svirtimis ir trinksėdamas kirviais" (RS), rudenį „girdėti tuš-čias ledinis kibirų tarškesys prie šulinio" (LS) arba kaukši kirviai migloje (NS). Atrodo, tarsi triukšmo stiprėjimas lydėtų tirštėjančią tamsą, tarsi blyškius vasaros šešėlius atlieptų tyla, šnarėjimas ir dūzgimas, tai yra švelnūs garsai, o rudenio sutemas atitiktų šiurkš-tesni garsai. Tai, kas pasakyta apie gamtos garsus, tinka ir kultūros sferai. Kai žieduose skendo kalva, ,,auksiniame kaitros okeane dideli įdarbusių avilių vargonai giesmėmis šlovino miego dievus" ir buvo girdėti šventas vidurdienio balsas, skambantis gėlėse (N) . Ruduo yra „tas metas, kai mūsų krašto vėjas[ ... ] nakties griuvėsiuose dainuoja senas dainas apie vaikų vagilę" (NS) ir kai aidi 11numirėliškai blyškiose* pelkėse užtrukusio medžiotojo riksmas" (RS). Utopinei skambančiai prarastos vaikystės erdvei priešinama he-terotopinė erdvė, kur kalbantysis, atskirtas nuo savo vaikystės, su-sitinka su senatve. Šioje erdvėje tyla nebeskamba, nebepadeda bendrauti su daiktais. Ji virsta nebylumu, tai yra audityvine mirties figūra : Semiotika Toji tyla kvepėjo* grūdais, Aptiktais kape; ir tu veikiausiai esi regėjusi Tas tylių vietų samanas, palaidotųjų seses, Pilno,. virš Memfio pakibusio mėnulio spalvos. (NS) 51 Paskutinėse „Rugsėjo simfonijos" strofose kalbantysis akistatoje su senatvės nebylumu tuščiai stengiasi perprasti bėgančio laiko ženklus: Vienas priešais bežadžius senatvės ledynus! Vienas Su vardo aidu! Ir baimė dienos, ir baimė nakties Lyg dvi seserys, susitaikiusios nelaimėje, Stovi ant miego tilto ir moja viena kitai, moja! ,,Tyluma nebemylėjo manęs" - skelbiama „Nebaigtojoje simfo-nijoje". Kalbantysis norėtų išgirsti „žingsnio aidą", ,,senos pelės krebždesį", ,,nes tai, kas graužė širdį, buvo be garso" (NS). Nebylumas reiškiamas ir eksteroceptyviomis, ir interoceptyviomis figūromis : ,,šalta, riebi, raupsuota žolė l Kratys tenai savo tuščius žiedus/ Į bežadį upelį" (LS),,, Tai buvo tas pats kambarys,/ Tik šaltas amžinai, tik nebylus, tik pilkas. / Jis atrodė jau visiems laikams užmiršęs l Anų vakarojimų ugnį ir svirplį" (NS). Kalbančiojo širdis yra „sugniuždyta", ,,nebyli, priešiška ir šalta kaip kelio akmuo" (RS). Nebylumo loginis papildymas - kurtumas: - Mano širdis vienui viena šaltoje užeigoje, ir nemiga Stovi sename spindulyje įsistebeilijusi į mano seną veidą, Ir niekas, niekas prieš mane dar nebuvo supratęs, iš kiek mirčių, Kurčių, neatšaukiamų, susideda šios gyvenimo dienos! (N) Kitas pojūtis, suaktyvėjantis tamsoje, nors ir ne taip akivaizdžiai kaip klausa, yra uoslė . Tarsi sulėtėjęs, sustingęs laikas įsikūnytų pasaulio skleidžiamuose kvapuose: ,,Gimtinėje Šiaurėje, kur nuo ežerų didžiųjų lelijų/ Kyla pirmykščių laikų kvapas, prasmegusių pasakų obelynų ūkas" (NS). Kita vertus, susidaro įspūdis, kad daiktų kvapas priklauso nuo jų buvimo laiko: ,,tas labai senas šnarančias knygas, kurios dvelkia vėju" (N), ,,Biblija, Getė, rašalas, nuo senumo paplėkęs*" (LS), ,,Žema griūvanti siena, kurioje snaudė*/ Senų, senų lietų kvapas" (LS), gardžiai kvepianti šalta staltiesė ir auksinė pa-skrudusi duona, ir senas langas, atvertas „birželio bitėms" (N), ,,ir tas senas, senas Kalėdų šerkšno dvelksmas* plaukuose" (RS), ,,vys-52 A.f. Greimo centro studijos l 5 tančio heliotropo kvapas tebešėlsta per popietės karštliges" (RS). Tiktai vakare vaikiška lovelė kvepia gėlėmis (RS), o gėlės savo ruožtu stipriausiai kvepia priešmirtinėje popiečio agonijoje (RS). Įdomu, kad slopūs nykimo ir puvimo kvapai apibūdina sinkretinį Lietuvos vaizdinį ir Milašiaus eilėraštyje proza „Tos žemės vardas -Lietuva"3 : ,,saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias", ,,plėkstančių miškų garai", ,,linų markos tvaikai", ,,rude-ninis dvelksmas, kuris yra lyg siela Lietuvos". Dviejų jutiminių pasaulių - tamsos bei tylos ir šviesos bei garso -priešstata koreliuoja su dviejų pagrindinių gamtos elementų - van-dens ir ugnies - priešprieša. Milašiaus sutemos ir tyla išnyra iš vandens. Skambioje kaitroje„ visa, kas likdavo iš paunksnės ir tylos," priglausdavo išmintingas fontanas, ,,taip ramiai ir taip žaviai žvel-giantis" (RS); prarastame svyruoklių alėjos rojuje žvilga „karšta ir tamsi rasa" (N); ,,varganas akmuo, kadaise iškritęs iš gražaus ir žiauraus vaiko rankų" ilsisi „tamsaus ežero dugne" (RS); ,,tamsus gražiaveidis debesis" lieja „gaivią savo širdies užuojautą ant slops-tančių javų ir ant ištroškusio akmens" (N). Fontanas, ežeras, rasa, lietaus debesis yra tyro ir tams'aus vandens figūros. Šitokiam van-deniui priešpriešinamas drumstas stovintis vanduo: ,,numirėliškai blyškiose* pelkėse užtrukusio medžiotojo riksmas", ,,vėjas dvelkia vilkais, pelkių žolėm ir klojėjančiais linais" (NS). Spindėjimą ir triukšmą lydi ugnies metaforos: griuvėsiai pasirodo besą „saulės spalvos" (NS); ,, vystančio heliotropo kvapas tebešėlsta per popietės karštliges" (RS); ,,Kerintis archipelagas" ir „Vidurio sala" dingsta užsnūdusi „prie kiklopo iš lavos kojų" (NS). Tačiau šiai spindinčiai neigiamai ugniai čia pat priešpriešinama švytinti tamsoje ugnis: ,,anų vakarojimų ugnis ir svirplys" (NS) arba „ilgų vakarojimų ugnis" (N), migloje degantis žiburys ir kaukšintys kirviai (NS) arba „vaikas su žibintu ir kapinių raktu" (NS). Tai pačiai paradigmai priklauso „skaisti vaikystės saulė" (RS),,, prisiminimų saulė" (N) arba „vidinė saulė", kylanti „virš seno atminties krašto" ir lyginama su Meile (NS). 3 Tai Milašiaus viešos paskaitos, skaitytos Paryžiuje 1919 metų kovo 29 dieną, atkarpa. Kaip eilėraštis proza ji paskelbta 1942-aisiais Milašiaus atminimui skirtoje publikacijoje žurnale Poesie 42. Į lietuvių kalbą ši eilėrašti išvertė Antanas Vaičiulaitis. Žr. O. Milašius, Septynios vienatvės, Chicago, 1979, p. 23-24. Semiotika 53 Šiuos du vandens ir ugnies pavidalus semiotiniame kvadrate ga-lima šitaip atvaizduoti: /Gyvenimas/ tyras vanduo /Ne-Mirtis/ švelniai švytinti ugnis /Mirtis/ ryškiai spindinti ugnis /Ne-Gyvenimas/ drumstas stovintis vanduo Savo ruožtu sudvejinami ir kiti du pagrindiniai elementai - žemė ir oras. Kaip ir švytinti ugnis, žemė, kuriai dažniausiai atstovauja metoniminė augmenijos figūra, neigia mirtį ir nykimą: ,,aš esu matęs daugel kapų, kurių anga - vienų rūdžių ir gėlių" (RS); ,,Toji tyla kvepėjo* grūdais,/ Aptiktais kape" (NS); ,,Pirmoji kregždė skrenda,/ Skrenda virš dirvų skaisčioje vaikystės saulėje" (RS); ,,Per liūdną ir gražią griuvėsių žolę" (RS); ,,ant mano sesers, griuvėsių rožės" (N); ,,mielas paliegęs erškėtis kalvos pašlaitėje" (RS). ,,Rugsėjo simfo-nijoje" motina vienatvė pasirodo suknia „želmenų spalvos". Iš šių pavyzdžių matyti, kad žemė kaip ir spindinti ugnis įgyja ir mirties funkciją: ją primena kapai, ,,kurių anga - vienų rūdžių ir gėlių", griuvėsių augmenija ir tai, kad kalvos pašlaitėje erškėtis -Ne-Mirties figūra - auga „paliegęs". Analogiškai sudvejinamas oras, kurį dažniausiai manifestuoja vėjas. Nors „vėjo muaras" - gyvenimo figūra- ,,vis dar driekias per liūdną ir gražią griuvėsių žolę", bet „vapsvos švystelėjimas vėjyje" kartu su „ašaros skambtelėjimu ant karsto" primena gyvenimo tra-pumą (RS). Akivaizdžiai neigia gyvenimą vėjas, dvelkiantis„ vilkais, pelkių žolėm ir klojėjančiais linais" ir nakties griuvėsiuose dainuo-jantis „senas dainas apie vaikų vagilę" (NS). Apibendrinę visus šiuos duomenis, sudarome tokį kvadratą: /Gyvenimas/ tyras vanduo gaivinantis vėjas /Ne-Mirtis/ švytinti ugnis žydinti žemė /Mirtis/ spindinti ugnis mirties žemė /Ne-Gyvenimas/ drumstas vanduo mirties vėjas Milašiaus „Simfonijose" Lietuva yra kalbančiojo kognityvinės veik-los objektas. Remiamasi prielaida, kad sveiko proto pasaulis sutampa su šviesos pasauliu, kuriame nėra vietos paslapčiai: 54 A.J. Greimo centro studijos/ 5 ... o ten, po dešinei, Gražioje progumoje miškelio vidury, Saulės spalvos griuvėsiai! Ir ten - jokių Slaptų takų! (NS) Kitaip tariant, saulės šviesoje teigiamos tik akivaizdžios tiesos -kad pasaulis krypsta į mirtį. Akivaizdi sveiko proto tiesa paneigia pasaulį kaip ieškomą vertės objektą ir kognityvinį subjektą kaip vertės ieškotoją. Todėl griuvėsių spalva sutampa su saulės spalva. Tačiau jei poezija turi prasmę, tai tik paneigdama sveiko proto pa-saulį ir mesdama iššūkį mirčiai. Štai dėl ko poetas siekia paneigti pražūtingą akivaizdybę keisdamas ją pretenduojančia į amžinybę svajone. Išsvajotas pasaulis santykiauja su akivaizdybe kaip auten-tiška tiesa su apgaule, tačiau jis nėra įmanomas /galėjimas būti/. ,,Simfonijose" vietoj nuvertintos šviesos teigiamos slaptos ir išsva-jotos sutemos. Šviesos pasaulis yra sustingęs -jo signifikatas visada tas pats. Sutemų pasaulis nuolat kinta, įgyja vis naujas reikšmes. Nutrindamas skirtybes, skatindamas abejonę ir netikrumą, jis atsive-ria svajonei. Tik jis vertas būti ieškojimo objektu. Abejonės ir netikru-mas žadina poeto norą būti ir prievolę būti, o tai, pasak Algirdo Juliaus Greimo, jau yra prasmės iškreipimas. Bet toks iškreipimas, atveriantis kitos, galbūt autentiškesnės tiesos galimybę - bent jau taip sprendžia poetas - kaip tik ir yra būdingas poezijai estetinis judesys. Estetinis diskursas gali būti sukurtas tik išjudinus sveiko proto pasaulį, kai iš blausių šešėlių ima sklisti naujos prasmės švytė­jimas ir iš tylos gelmės gimsta nauja kalba. Šitaip Lietuva nustoja buvusi paprasta geografine realybe ir tampa estetine vertybe. 

Lietuvos vizija Oskaro Milašiaus "Simfonijose"

https://www.journals.vu.lt/Semiotika/article/download/36066/34215

Lietuvos vizija Oskaro Milašiaus "Simfonijose"

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Semiotika