Liepuonius, Vladas

Starikovičius, Vytautas

English

Lietuvos istorijos studijos

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDUOS. 2010 26 Mokslinis gyvenimas VARIACIJOS LIETUVIŠKOS DEMOKRATIJOS TEMA: PAMOKOS IR IŠŠŪKIAI Tarpdalykinės konferencijos Lietuvoje vyksta ne taip dažnai, todėl istorikus, po-litologus ir sociologus suvienijusi tarp-tautinė konferencija ,,Demokratijos ir pi-lietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose" 1 - jau įvykis. Daug pranešimų įvairiomis temomis ir solidus pasirengimas intrigavo, o laisvas bendra-vimas kavos pertraukų ir furšeto (maistas buvo tiesiog puikus) metu nuteikė ypač maloniai. Įspūdžio netemdė net nepatogi, operacinę primenanti TSPMI konferencijų salė. Pats konferencijos pavadinimas išda-vė, kad bus kalbama ne tik apie dabartinę Lietuvos pilietinės visuomenės situaciją, bet ir apie jos ištakas bei praeities klaidas, padarytas ją formuojant. Gal kiek nustebi-no organizatorių noras pabrėžti istorinių pamokų svarbą, tačiau nei pamokslavimu, nei kietakaktišku didaktiškumu konferen-cija tikrai nepasižymėjo. Kaip paskutinėje diskusijoje pažymėjo Zenonas Butkus -nebuvo jokio dejavimo ar verkšlenimo, ir tai tikrai džiugino. 1 Tarptautinė konferencija vyko š. m. rugsėjo 14-15 d Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), Jos rengėjai, iniciatoriai ir rėmėjai, be renginio šeimininkų, buvo VU Istorijos fakultetas, ,,Naujojo Židinio-Aidų" redakcija, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir tarptautinė organizacija ,,Community ofDemocracies". 186 Skaičių magija: spindesys ir skurdas Aprimus tokiems renginiams būdingam pradžios jauduliui ir bruzdėjimams, jau pirmuose pranešimuose išryškėjo pagrindi-nis visos konferencijos objektas - pilietinė visuomenė. Lyginamojoje Vidurio ir Rytų Europos valstybių perspektyvoje (Anders Ublin, Lundo universitetas, Švedija), pa-gal pateiktus sociologinius skaičiavimus ir pilietiškumo indeksą, Lietuva ir jos kai-mynės ES narės šiandien gali didžiuotis esama demokratijos padėtimi ir pilietine visuomene prieš Balkanų ir rytines šalis. Į skaičius redukuota ir metodologiškai tiksliai apdorota pasovietinių valstybių socialinė ir politinė situacija atskleidžia raidos nevienalytiškumą ir leidžia suabe-joti „postsovietinės erdvės" etiketės pa-grįstumu. Optimizmo įkvėpė tai, kad tikrai nesame blogiausi: Lietuva labai nesiskiria nuo kitų demokratinį kelią pasirinkusių kaimynių, o, pavyzdžiui, Balkanų valsty-bių rodikliai - net prastesni. Tad tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime pasiekti savo idealą - Vakarų visuomenes. Panašu, kad padrąsinti turėjo ir an-trasis pranešimas (Ainė Ramonaitė, VU TSPMI), demokratijos daigų bandantis at-rasti niūriausiame Lietuvos istorijos laiko-tarpyje sovietmetyje. Sovietinėje Lietuvo-je neformaliais ryšiais (hiatu) ir draugyste gristi žmonių tarpusavio santykiai, (pu-siau) legalūs klubai (žygeiviai, Ramuva), slapti susiėjimai ir buvo pilietinės visuo-menės apraiškos (sic!), kūrė lygiagrečią visuomenę ir sudarė sąlygas atsirasti Sąjū­džiui. Taip prieinama paradoksali išvada: sovietinė Lietuva nebuvo totalitarinė, nes šiai sistemai būdinga visuomenės atomi-zacija buvo iveikta neformaliais ar pusiau formaliais ryšiais. Pateiktos diagramos ir skaičiavimai keri, tačiau sveika nuovoka ir apmąstymas nepasiduoda, klausdami: ar gali egzistuoti pilietinė visuomenė be po-litinės laisvės? (Dorota Pietrzyk-Reeves, Krokuvos Jogailaičių universitetas, Lenki-ja). Atsakymas lyg ir aiškus, o Alvydo Jo-kubaičio priminimas konferencijos pabai-goje - sąvokos mus prievartauja - rodo, kad A. Ramonaitė pilietinės visuomenės sąvoką bando taikyti dirbtinai, todėl iškrei-pia istorinę tikrovę. Taip teorija išprievar-tauja pasauli. Tęsdama viešnia iš Lenkijos kėlė ir kitus aktualius teorinius klausimus, susijusius su visuomenės problemomis jau išsivadavus iš sovietinės priespaudos. Ar normatyviniai apibrėžimai, egzistuojantys liberaliame pasaulyje sukurtose socialinė­se ir politinėse teorijose, gali būti (post) sovietinės realybės, su kuria susiduriame, vertinimo matas ir, priešingai, ar tos są­vokos (pilietinė visuomenė, demokratija), kurių, beje, apibrėžimų yra ne vienas, iš tikrųjų netapo savotiškomis mitologemo-mis, kurios tiek yra užvaldžiusios viešąji politikos diskursą, tiek tapo posovietinių visuomenių siektinos abstrakcijos? Sesijos pabaigoje Nerijaus Šepečio iš-kelta mintis, kad sovietmečiu žmones sieję santykiai, gristi pragmatizmu ir naudos sie-kiu, atitinka nusikalstamo pasaulio tarpu-savio ryšius, kurie egzistuoja už įstatymo ir valstybės, ją traktuojant kaip nesavą, im-plikavo idėją, jog sovietmečiu galime kal-bėti apie tam tikrą žmonių socialumą sie-kiant pagerinti kasdieni gyvenimą, tačiau ne apie pilietiškumą. Juk vertikali hierar-chinė kalėjimo sankloda ir ją palaikantys jėga bei autoritetu gristi santykiai (tai irgi socialiniai žmonių ryšiai) vargu ar gali būti laikomi pilietiškumo apraiškomis (Inga Vinogradnaitė). Taigi, ar kalbėdami apie sovietinę visuomenę visada išlaikome ats-tumą ir permąstome liberalių visuomenių tyrimuose taikomas metodologines priei-gas sovietinei relybei tirti. Realybės, kuri -„apversta aukštyn kojom" ir „apsukta galu i prieki", o pastačius Sovietų Sąjungą ant kojų gali paaiškėti, kad Spalio revoliucijos sukurtame pasaulyje mes ,,niekada neturė­jome reikalo su visuomene, o greičiausiai turėjome reikalą su ideokratiniu režimu"2. Apskritai, ar ne per dažnai mokslininkai pasiduoda metodologinėms pagundoms, leidžiančioms realybę supaprastinti iki lengvai suprantamų išvadų? Dar kartą apie tai, kaip lietuviai valstybę prarado Popietinė sesija analizavo Smetonos lai-kų Lietuvą ir lemtingąjį 1940 m. birželį. Iškelta prielaida, kad būtent griežta tauti-ninkių politika ir homogeniškos visuome-nės vizija neleido susiformuoti brandžiai pilietinei visuomenei. Tai lėmė nesiprie-šinimą ir pasyvią piliečių laikyseną atėjus sovietams. Nors iš Lietuvos diplomati-nio korpuso Maskvoje siunčiamų žinučių buvo galima įvertinti realią padėtį SSRS, tačiau nesiimta jokių priemonių. Tarptau-tinėje politikoje XX a. trečiajame-ketvir­tajame dešimtmečiuose su totalitariniais Manua M CoBeTCKllJI -rpare,l.Ulll: HcropWI COŲH8JIH3MB B PoccHH 1917-1991. MocKBa, 2002, e. 15. 187 (Italijos, Vokietijos ir SSRS) režimais netgi flirtuojama: tai, Lietuvos politikų ir kariuomenės elito nuomone, galėjo suda-ryti „simuliacinio neutraliteto" įspūdį ir iš-gelbėti Lietuvą. Tad, kilus realiai grėsmei, politiškai, etniškai, socialiai ir kultūriškai fragmentuota visuomenė plyšo per visas siūles (Algimantas Kasparavičius, Lietu-vos istorijos institutas). Antano Smetonos prisiimtas tautos Vado vaidmuo, nepasiti-kėjimas visuomene ir tautininkų pilietišku-mo samprata siauruose lietuviško naciona-lizmo rėmuose buvo, nors ir ne lemiami, bet svarbūs komponentai, turėję įtakos, kad pasyviai stovėjome įžengus Raudona-jai armijai (Alfred Erich Senn, Madisono universitetas, JAV). Provokatyvus A. Kas-paravičiaus pranešimas, gal kiek šiurkš-tokai, pabrėždamas tik tai, kas Pirmoje Respublikoje nepavyko, bandė parodyti alternatyvas. Tai gal ir tinka, bandant mo-kytis iš praeities. Bet juk „istoriškai žinant, kaip viskas vyko" (Nerijus Šepetys, VU), dažnai praeities įvykiuose per daug atka-kliai ieškoma objektyvių priežasčių sekos, vedančios į aiškų rezultatą, šiuo atveju - valstybės žlugimą. Juk būtų absurdiš-ka teigti, kaip pažymėjo N. Šepetys, kad holokausto priežasčių reikia ieškoti žydų veiksmuose Veimaro Respublikoje. Tad Lietuvos valstybės sunaikinimo prielai-dų ieškodami A. Smetonos ir vyriausybės veiksmuose okupacijos išvakarėse arba tarpukario Lietuvos visuomenės raidoje pamirštame Sovietų Sąjungą, kurios istori-joje ir pačioje komunizmo, kaip totalitari-nio pasaulėvaizdžio, logikoje turbūt ir slypi raktas, galintis padėti suvokti, kas iš tiesų įvyko 1940 m. birželio 15 d. Tada keistųsi ir žiūros kampas: jei tarpukaryje ir nebuvo brandžios pilietinės visuomenės, tai neta-po Lietuvos žlugimo priežastimi - būtent 188 sovietinė agresija neleido rastis aiškiai ar-tikuliuotam pilietiniam sąmoningumui. Karas - tarp gėrio ir blogio Vienintelėje trečioje sesijoje pavyko bent iš dalies įgyvendinti organizatorių suma-nymą - skatinti diskusijas: Kęstutis Gir-nius tikrai oponavo, o ne skaitė pranešimą. Klausimai kelti platesniame - Europos kontekste. Partizaniniai XIX ir XX a. ka-rai, griūnant imperijoms ir formuojantis modernioms nacionalinėms valstybėms, išreiškė „iš apačios" kylantį pilietišku-mo jausmą, atsakomybės už savo terito-riją, visų pirma, prasidedančios nuo savo ,,konkrečios teritorijos - namų - gynybos" stiprėjimą (Bernardas Gailius, VU Isto-rijos fakultetas). Pranešėjų ne kartą cituo-to Carlo Schrnitto žodžiais, telūriškumas, kitaip tariant, nacionalinių idėjų, kurios XIX a. buvo revoliucinės, ,,įžeminimas" ir reali kova už savo idealus tiek Vakarų (ypač Prancūzijos Resistance), tiek Rytų Europoje, nacionalinę valstybę suvokiant kaip „savo kiemą", galėjo būti demo-kratijos šaltinis. Tai atsitinka tuomet, kai partizanas nacionalistas tampa tam tikra paprasto herojaus, kuriuo galėjo tapti bet kuris atsidavęs savo kraštui asmuo, figūra. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo vykę ginkluoti pasipriešinimai įvairiuose kraš-tuose, partizaninio karo kulminacija sim-bolizuoja kovą tiek su nacistiniu, tiek su komunistiniu totalitarizmu. Todėl partiza-niniai karai, anot B. Gailiaus, yra bendros europinės istorinės atminties dalis. Tačiau nuolat revizuojama ir perkuriama istorinė atmintis, ypač postsovietinėje erdvėje, sle-pia pavojus, kad partizaniniai karai ir su-tampantys pačių partizanų įvaizdžiai (so-vietai taip pat turėjo savo „partizanų") pa-sitarnauja kuriant mitus. Šie panaudojami tiek ultranacionalistinei, tiek nostalgiškai prokomunistinei istorijos interpretacijoms, kuriomis spekuliuojama kaip populistinės politikos ir viešosios nuomonės konstravi-mo priemonėmis, pagrįsti ( Carmen Schei-de, Konstanco universitetas, Vokietija). Nacionalinės tapatybės konstravimas ir demokratinės pilietinės savimonės paieš-kos partizaniniame kare buvo skeptiškai įvertinti oponuojančio diskutanto K. Gir-niaus (VU TPSMI), kuris negalėjo sutikti, kad smurtas taptų pilietiškumo imperaty-vu. Juk tai prieštarauja pačiai liberalios demokratijos idėjai, kuri neįsivaizduojama be pliuralistinės, laisva sutartimi grįstos visuomenės. Mokslo ir prisiminimų trupiniai Antroji diena nuliūdino ir nuvylė - neat-vyko prieštaringai vertinamas, savo eu-roskepticizmu ir aštriais pasisakymais pa-garsėjęs Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis. O ir abi konferencijos sesijos išsiderinus tvarkaraščiui buvo netobulos ir silpnokos, jose buvo sunku įžvelgti nuoseklią, aiškią problemų analizę. Arūnas Streikus (VU, Istorijos fakultetas) ir Aurimas Švedas (VU, Istorijos fakultetas) lyg aidas atkar-tojo A. Ramonaitės pranešimo leitmotyvą: neformalūs socialiniai ryšiai buvo stipresni už sovietinį totalitarizmą. SSRS nepavyko į okupuotą Lietuvos visuomenę „implan-tuoti" komunistinių vertybių, ideologinių bei metafizinių kategorijų. Pilietinis akty-vumas pasireiškė pogrindiniais judėjimais, siūliusiais alternatyvius savivokos ir savi-raiškos būdus: jaunimo subkultūros, kraš-totyros klubai ir katalikiškas pogrindis. Tik pastarajam pavyko atlaikyti sovietines represijas ir peraugti į pakankamai artiku-liuotą pilietinį sąjūdį. Tokiai prielaidai ak-tyviai pasipriešino Nerija Putinaitė. Aštrin-dama gana prėską diskusiją ji konstatavo, kad jokio pilietiškumo sovietmečiu nebuvo ir net neverta ieškoti, o pasyvus Bažnyčios ir krikščioniškos (kaip teigia apklausos) visuomenės dalyvavimas demokratiniuose procesuose (lyginant su Pirmąja Respubli-ka) per dvidešimt pastarųjų metų tik įrodo tokios hipotezės nepagrįstumą. Tačiau iš esmės neformalioji kultūra nesugebėjo subrandinti reikšmingesnių nesisteminio turinio idėjų, tad visuomenė liko fragmentuota ir nepasirengusi gyventi demokratijoje. Šiai tezei iš dalies priešta-rauja ekologinių klubų analizė (Jūratė Ka-valiauskaitė, VU TSPMI). Žaliųjų idėjos peržengė nacionalistinius judėjimus, jų siekius atkurti suverenią valstybę. ,,Ža-liojo" sąmoningumo kilmė ir prigimtis, jo išraiškos ir sampratų įvairovė driekiasi nuo hipiško pacifizmo iki blaivybės puose-lėjimo. Tad ieškant lietuvių tautos pilietiš-kumo ir laisvės šaltinių nacionalizmo isto-rijos nepakanka. Aplinkosauginiai klubai labiau siejasi su postnacionaliniais tarptau-tiniais žaliųjųjudėjimais. Kita vertus, nuo Sąjūdžio ištakų atskirti žaliųjų judėjimai telieka nesvarbūs, paribio reiškiniai ir var-gu ar geba plačiajai visuomenei pasiūlyti patrauklių universalių idėjų. Geografinės ribos konferencijoje dar kartą išplėstos Marko Solonino (Samara, Rusija) pranešimu. Remdamasis savo as-menine patirtimi, jis pabrėžė, kad po So-vietų Sąjungos griuvimo Rusijoje niekas nepasikeitė, ji nei tapo liberali vakarietiš-ka demokratija, nei grįžo prie luominės monarchijos. Įvyko „nomenklatūrinė-kri­minalinė" revoliucija: senasis sovietinis elitas išliko valdžios viršūnėje, masiškai grobstydamas valstybės nuosavybę. Ne-buvo jėgos, galinčios pasukti valstybę 189 kitu keliu. Propagandos mulkinta tauta buvo sutrikusi ir pasyvi, o linkusios laisvai mąstyti inteligentijos (Pabaltijo „smogia-moji jėga") apskritai nebuvo. A. Patackas nedrąsiai antrino svečiui, lyg apokalipsės angelas įspėdamas susirinkusiuosius, kad žmonės Rusijoje vis dar persekiojami, to-dėl kitaip mąstančių galime greitai netekti. Galiausiai Vladas Sirutavičius (TPSMI), tarsi apibendrindamas pranešimus, užsi-minė apie populiarųjį homo sovieticus ir paveldėtus sovietinės visuomenės elgse-190 nos modelius, kurie nėra įveikti. Tačiau, konstatavęs problemą, aiškesnių refleksijų ar įžvalgų nepateikė. Kaip dažniausiai atsitinka, baigiamo-sios diskusijos metu diskutuojama ne-buvo: tiesiog didelis būrys intelektualų išsakė savo nuomonę apie konferenciją, demokratiją arba pilietiją. O jau minėtas A. Jokubaitis lyg kirviu nukirto - reikia uždrausti žodžius „demokratija" ir „pilieti-nė visuomenė" ir būtent taip priversti žmo-nes mąstyti visiškai kitaip. Vladas Liepuonius fytautas Starikovičius 

Variacijos lietuviškos demokratijos tema: pamokos ir iššūkiai

Liepuonius, Vladas,

Starikovičius, Vytautas,

Vilnius University Institutional Repository

Variacijos lietuviškos demokratijos tema: pamokos ir iššūkiai /

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/36624/34632

Variacijos lietuviškos demokratijos tema: pamokos ir iššūkiai

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Lietuvos istorijos studijos

Vilnius University Institutional Repository

Vilnius University Press Scholarly Journals