Roberto Mangabeiros Ungerio įgalintos demokratijos teorija: ar liberalios demokratijos antinomijos gali būti išspręstos?

Abstract

The purpose of this article is to analyze Roberto Mangabeira Unger’s theory of empowered democracy and to evaluate it with regard to antinomies of liberal thought as formulated by the author himself. This article discusses the main presumptions of Unger’s political philosophy and his conceptualization of politics. The theory of empowered democracy is analyzed as an attempt to overcome the antinomy of the universal and the particular, which permeates the liberal worldview. Unger criticizes liberal thought and its central components – liberal psychology and ethics. This critique of liberalism serves as a basis for the philosopher’s vision of politics, at the centre of which is an emancipated and autonomous individual. “Negative capability”, which is the power of individuals to review and rebuild their social contexts, helps them create a political order, which aims to create a “bigger life for all”. To empower individuals, Unger offers a wide-ranging set of changes – starting with more plasticity in political institutions and ending with political protection of the individual ensured by “immunity rights” and prevention of “false necessities”. This article aims to show that Unger’s theory ultimately fails in this goal due to contradictions between the theory of empowered democracy and the author’s own conception of politics as well as due to questionable sustainability of such solution.Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti Roberto Mangabeiros Ungerio įgalintos demokratijos (angl. empowered democracy) koncepciją ir įvertinti jos galimybes peržengti paties filosofo suformuojamas liberalios pasaulėžiūros antinomijas. Straipsnyje aptariamos pagrindinės R. Ungerio filosofijos prielaidos, politikos samprata. Iš jų išvesta įgalintos demokratijos teorija parodoma kaip bandymas išspręsti liberalios demokratijos vidines įtampas ir pasiūlyti būdą peržengti liberalią pasaulėžiūrą apibrėžiančią universalumo ir partikuliarumo antinomiją. Ungeris kritikuoja liberalią pasaulėžiūrą ir jos sudedamąsias dalis – liberalią psichologiją ir etiką. Liberalizmo kritika tampa pagrindu plačiai brazilų filosofo politikos vizijai. Jos centre yra autonomiškas ir emancipuotas individas, kurio kūrybinių gebėjimų pagrindu kuriama politinė santvarka, turinti aiškų tikslą – užtikrinti geresnį gyvenimą visiems. Siekiant įgalinti individus veikti kūrybiškai, Ungeris siūlo plataus masto pokyčius, kurie apima tiek politinių institucijų peržiūrą, suteikiant joms plastiškumo, tiek politinę individo apsaugą, išlaisvinant juos nuo netikrų būtinumų. Straipsnyje mėginama parodyti, kad Ungeriui nepavyksta įgyvendinti šio tikslo dėl prieštaringo įgalintos demokratijos santykio su paties autoriaus politikos samprata ir neužtikrinamo jo pateikiamo vidinių liberalios demokratijos įtampų sprendinio tvarumo