„Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ (2012) (sud. Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė) – daug privalumų turinti knyga, bet recenzijoje apsiribosiu kritiškomis pastabomis. Didžiausias knygos privalumas tas, kad įtikinamai parodoma, jog Lietuvos visuomenė buvo įvairesnė ir įdomesnė negu įprastai vaizduojama(si). Pažymima, kad aprašant šį laikotarpį, dažnai užmirštama, jog greta privataus gyvenimo ir oficiozinių viešųjų institutų būta kitų socialumo formų, erdvių, to, kas knygoje vadinama savaimia visuomene. Pagrindinė tyrimo tezė – Sąjūdžiui atsirasti buvo reikalingi savaimios visuomenės tinklai kaip palankiausia dirva bręsti režimo opozicijai – yra ir ambicinga, ir gana kukli. Viena vertus, Sąjūdžio genezę siūloma traktuoti kaip antitotalitarizmo, o ne valstybingumo ar kovos su imperija istoriją, kaip yra įprasta. Kita vertus, knygoje stinga aiškių priklausymo savaimiai visuomenės kriterijų, jos ribų apibrėžimo. Manau, jog savaimi visuomenė buvo būtina, bet ne pakankama sąlyga Sąjūdžiui atsirasti. Be politinių ir geopolitinių aplinkybių analizės lieka neaišku, kaip politiškai paklusni 1986 m. Lietuva pavirto 1988 m. maištininke. Atribojimas nuo ankstesnių aiškinimų nėra absoliutus, nes iki galo nepaaiškinama, kaip savaimios visuomenės noras gyventi savaip ir pokyčių troškimas peraugo į nepriklausomybės siekį. Pagrindinis knygos duomenų šaltinis – pokalbiai su dalyviais, tačiau dalyvių atrankos principus, o taip pat pačius atsiminimus, kaip ir visus dokumentus, reikia vertinti atsargiai
