Pristatoma 2006 m. išleistos filosofo A.Sverdiolo knygos Lėkštutėlė lėkštelė: keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai (Vilnius, Versus Aureus) recenzija. Recenzijos autorius polemizuoja su knygoje dėstomomis dešiniosiomis nuostatomis, remdamasis „kairės“ intelektualų idėjomis bei vizijomis. Teigiama, jog dėl šiandieninės viešosios erdvės iškrypimų dera kaltinti ne postmodernizmą, bet mus įkalinančius viešuosius valios ir prievartos diskursus, kapitalistinės sistemos principus, sunaikinančius ieškojimo laisvę. Dešinioji pozicija yra ydinga tuo, jog suteikia teisę intelektualui viešai kritikuoti paprastus žmones, imtis „auklėti“ mases remiantis civilizuotesne Vakarų dvasia, tačiau tuo pat metu leidžia ignoruoti galios ir valdžios kuriamą hegemoninį, pavergiantį politinį, ekonominį ir kultūros režimą. Pabrėžiama, jog taip yra susiaurinama ir iškreipiama viešojo intelektualo ir kritiko misija: intelektualas lieka ideologijos ir propagandos gynėjas, kuris neatskleidžia pamatinių viešosios erdvės ydų, bet, priešingai, palaiko politinio ir ekonominio elito kuriamą tvarką.The article presents a review of the book by philosopher A.Sverdiolas titled Lėkštutėlė Lėkštelė: Keli Dabartinės Lietuvos Viešosios Erdvės Ypatumai (“Tiny Saucer: Several Features of Modern Public Space in Lithuania”) as published in 2006. The author of the review debates several of the left-hand provisions of the book, following the ideas and visions of “leftist” intellectuals. It is said that the perversions of the modern public space ought to be blamed not on post-modernism but rather on the public discourses of will and violence, the principles of the capitalist system that imprison us and destroy the freedom of search. The left-hand position is faulty in a way that it allows the intellectual to criticise common people in public, take to “educate” the masses in the more civilised Western spirit, at the same time ignoring the hegemonic, subduing political, economical and cultural regime. It is stressed that all this narrows and perverts the mission of the public intellectual and critic: the intellectual remains the champion of ideology and propaganda, one who does not expose the underlying vice of the public space but on the contrary, upholds the order created by the political and economical elite
