Whilst the Charter of Fundamental Rights of the European Union, which became part of binding primary EU law on 1 December 2009, constitutes an important codification and clarification of fundamental rights as they exist in the European Union, the field of application of the Charter is limited in a significant way: the Charter only applies when EU law is at stake. When national courts and authorities in the EU Member States are confronted with problems of purely national law, they are not obliged to apply the Charter but should instead rely on the national constitutional Bill of Rights as well as the international human rights instruments which are binding on the Member State in question. The borderline between EU law and national law is not always easy to establish in a concrete case. This article discusses theoretical and practical problems arising out of the application and interpretation of Article 51(1) of the Charter, according to which the Charter is addressed to the Member States ‘only when they are implementing Union law’. It is suggested to adopt a pragmatic case-by-case approach, asking oneself if there is another norm of Union law than a Charter provision which is directly relevant to a case in concreto. If the answer is yes, also the Charter should be applied, supposing that there is a Charter provision which could influence the outcome of the case. If the answer is in the negative, national courts and authorities are only obliged to apply national law, including the constitutional Bill of Rights and the international human rights obligations of the Member State concerned.Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) nuo 2009 m. gruodžio 1 d. tapo Europos Sąjungos (toliau – ES) privalomos pirminės teisės dalimi. Nors Chartija kodifikuoja ir aiškina Europos Sąjungoje garantuojamas pagrindines teises, tačiau Chartijos taikymas yra gana reikšmingai apribotas. Chartija taikoma tik tuo atveju, kai grėsmė kyla ES teisės normoms. Kai valstybių narių nacionaliniai teismai ir kitos institucijos susiduria vien tik su nacionalinės teisės problemomis, jos neprivalo taikyti Chartijos nuostatų, bet turėtų remtis nacionalinėmis konstitucinėmis normomis, kurios garantuoja pagrindinių žmogaus teisių apsaugą, bei tarptautinėmis žmogaus teisių sutartimis, pagal kurias valstybė narė yra prisiėmusi įsipareigojimus. Tačiau konkrečiose situacijose ne visada yra paprasta atskirti ES ir nacionalinės teisės taikymo sritis.
Šiame straipsnyje analizuojamos teorinės ir praktinės problemos, kylančios taikant ir aiškinant Chartijos 51(1) straipsnį, pagal kurį Chartijos nuostatos yra skirtos valstybėms narėms tik „tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę“. Siūloma laikytis pragmatiško požiūrio ir vertinti kiekvieną situaciją atskirai. Todėl turėtų būti analizuojama, ar konkrečioje byloje, be Chartijos nuostatų, dar galima taikyti ir kitas ES teisės normas. Jei atsakymas yra teigiamas, tai tokioje byloje turėtų būti taikoma ir Chartija, preziumuojant, kad Chartijoje įtvirtintos nuostatos gali būti reikšmingos bylos baigčiai. Jei atsakymas yra neigiamas, nacionaliniai teismai ir kitos institucijos turėtų taikyti nacionalinius teisės aktus bei tarptautines sutartis, garantuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves
