This paper analyzes whether Paulo Freire’s critical pedagogy, which Freire defines as humanization, can be ecopedagogy, and if ecopedagogy is humanization. The text addresses the question of the actuality of Freire’s critical pedagogy and inquires whether it responds to such contemporary questions as the relation between the human being and the planet, or whether it, in a modern manner, prioritizes free human agency before the environment. As an instrument, a comparison is used of Paulo Freire’s and Zygmunt Bauman’s conceptions of phenomena encompassed by dehumanization and humanization. After an analysis of the social critique suggested by the thinkers in the aspect of dehumanization, a conclusion is made that ecopedagogy is humanization in the Freirean critical pedagogy sense, and Bauman’s social conception can serve as an example for a contemporary re-inventing of Freire’s critical pedagogy.Straipsnyje nagrinėjama, ar Paulo Freire kritinė pedagogika, kurią jis apibrėžia kaip humanizaciją, gali būti ekopedagogika, ir ar ekopedagogika yra humanizacija. Iškėlus Freire kritinės pedagogikos aktualumo klausimą, nagrinėjama, ar ši koncepcija atliepia tokius šiuolaikinius klausimus, kaip antai žmogaus santykis su planeta, ar modernistiškai prioritetizuoja žmogaus kaip laisvo veikėjo poziciją prieš aplinką, – tam pasitelkiamas Paulo Freire ir Zygmunto Baumano dehumanizacijos ir humanizacijos apimamų reiškinių koncepcijų palyginimas. Apžvelgiant šių mąstytojų dehumanizacijos socialinę kritiką, prieinama prie išvados, kad ekopedagogika yra humanizacija Freire kritinės pedagogikos reikšme, o Baumano teorija gali pasitarnauti Freire kritinės pedagogikos šiuolaikiniam atradimui iš naujo
