Patirties paradoksai: fenomenalumo ribų užklausimas E. Levino ir J.-L. Mariono filosofijoje

Abstract

The article deals with the problem of the limits of phenomenality in the phenomenology of E. Le­vinas and J.-L. Marion. D. Janicaud attributes their positions to a “theological turn” in French phenomenology. Without polemicizing directly with Janicaud, the article does not treat that turn as a distortion or neglect of the phenomenological method and its principles. On the contrary, the author sees it as focusing on those aspects of experience that do not fit into the scope of Husserlian phenomenology, decentering the experiencing subject and forcing us to rethink the very question of phenomenality and its limits. The article aims to show that, despite quite radical and controversial transformations in phenomenology, Levinas and Marion base their phenomenological projects by analysing not a special or “mystical” but accessible to all, in a sense, a banal experience.Straipsnyje svarstoma fenomenalumo ribų problema Emmanuelio Levino ir Jeano-Luco Mariono fenomenologijoje. Dominique’as Janicaud, pabrėždamas šių autorių nutolimą nuo Edmundo Husserlio fenomenologijos metodo, jų pozicijas priskiria „teologiniam posūkiui“ prancūzų fenomenologijoje. Tiesiogiai nepolemizuojant su Janicaud, straipsnyje į šį posūkį žvelgiama ne negatyviai (kaip į fenomenologinio metodo ir principų iškraipymą ar nepaisymą), bet, priešingai, kaip į dėmesį tiems patirties aspektams, kurie netelpa į huserliškosios fenomenologijos akiratį, savo paradoksalumu išcentruoja patiriantį subjektą ir verčia permąstyti paties fenomenalumo esmės ir jo ribų klausimus. Straipsnyje siekiama parodyti, jog, nepaisant gana radikalių ir kontroversiškų fenomenologijos transformacijų, aptariami autoriai savo fenomenologinius projektus grindžia ne ypatinga, „mistine“, o visiems prieinama, t. y. tam tikra prasme banalia, patirtimi