Andruškevičius, Arvydas

Vilnius University Open Series

English

Andruškevičius, Arvydas,

Vilnius University Institutional Repository

Teisės pedagogas, kolega, asmenybė profesorius Augustinas Normantas /

Vilnius University Press Scholarly Journals

Teisės pedagogas, kolega, asmenybė profesorius Augustinas Normantas

7Teisės pedagogas, kolega, asmenybė profesorius Augustinas NormantasArvydas AndruškevičiusSocialinių mokslų (teisė) daktarasVilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriusSaulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 VilniusNe vieną dešimtmetį ėjus dėstytojo pareigas Vilniaus universiteto Teisės fakultete teko girdėti kai kuriuos vyresniuosius kolegas teigiant, kad teisės studijų metais giliausią įspūdį jiems paliko to ar kito profesoriaus, docento skaitytos paskaitos – dėl puikaus dėstomo teisės dalyko problematikos išmanymo, akcentuoto ir griežta logika remiamo studijų medžiagos perteikimo ar, pavyzdžiui, naudojamų savitų paskaitos vedimo formų, tarkime, faktų iš paties dėstytojo gyvenimo patirties įter-pimo, siejant tai su dėstomo teisės dalyko turiniu. Panašiai galima pasakyti ir apie daugumą mūsų fakulteto absolventų praktikų – teismų teisėjus, advokatus, nota-rus, kitus teisės specialistus. Susitikus su jais ir prisimenant studijų laikus buvo galima įsitikinti, kad kolegoms teisininkams yra sudėtinga preciziškai išvardyti visus savo buvusius dėstytojus, bet štai kai kurių iš jų pavardes ir dėstytų teisės dis-ciplinų pavadinimus jie pamena kuo puikiausiai. Manau, pagrįstai galima teigti, kad vienas iš tokių studentams itin įsimenamų mūsų fakulteto kolektyvo narių yra profesorius, socialinių mokslų (teisė) daktaras Augustinas Normantas.Mano kolegą į universitetinę teisės pedagogų šeimą atvedė tradicinis ke-lias – pasiūlymą likti dirbti mūsų garbingoje Alma mater gaudavo tik tie jos absol-ventai, kuriuose fakulteto vadovybė įžvelgdavo potencialą kvalifikuotai bendrauti su akademine jaunuomene bei polinkį mokslo tiriamajai veiklai. Be abejo, esminę reikšmę turėjo ir kandidato į dėstytojus individualios asmens savybės, jo charak-terio bruožai. Šiuo atžvilgiu tinka paminėti dabar jau šviesaus atminimo žmogaus, mūsų fakulteto docento Prano Petkevičiaus kažkada išsakytą pastebėjimą, kad Augustinas jau studijų metais pasižymėjo moralinės pareigos suvokimu: antai jo bendrakursiams „raukantis“ dėl docento prašymo atlikti su studijomis fakultete nesisiejantį tam tikrą darbą, tą už visus padaryti pasisiūlė ir padarė būtent stu-dentas A. Normantas. Kolegos Augustino išskirtinumą liudija ir toks mano paties dar studijų metais atsitiktinai nugirsto dviejų penktakursių pokalbio fragmentas: „...girdėjai, Normantą norima palikti fakultete dėstytojauti“, į tai buvo reaguota maždaug tokiais žodžiais: „Na, taip, jis išties matomas“ (suprask, pelnytai bendra-kursių vertinamas). Penktakursių girdėta naujiena netruko pasitvirtinti  – tuome-tis Valstybinės teisės katedros vadovas docentas Kęstutis Lapinskas oficialiai pa-Copyright © Arvydas Andruškevičius, 2022. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.DOI: https://doi.org/10.15388/KSK.2022.18Kelyje su Konstitucijasiūlė Augustinui paskirti savo gyvenimą teisės pedagogo ir mokslininko karjerai. Ir štai jau kitais mokslo metais man teko tiesiogiai pažinti naująjį mūsų fakulteto narį dėstytoją Augustiną Normantą, klausant jam priskirto kolūkinės teisės kurso paskaitų ir laikant atitinkamą egzaminą.Taip jau susiklostė, kad mudviejų su Augustinu jau kaip Teisės fakulteto dėstytojų kelias nuo pat pradžių savitai susipynė. Kolegai išvykus rengti teisės dak-taro disertaciją tikslinėje aspirantūroje (dabar tai vadinama doktorantūra), teko perimti jo turėtą kolūkinės teisės studijų discipliną. Kai po trejų metų Augustinas grįžo į mūsų Teisės fakultetą, tapo aišku, kad lieku prie dėstomo teisės dalyko, nes kolega aspirantūroje parengė daktaro disertaciją teisės teorijos tematika, tad jam buvo patikėta dėstyti valstybinės teisės (dabar – konstitucinė teisė) kursą. Žvel-giant pragmatiškai galima vertinti, kad perėjimas iš kolūkinės teisės į konstitucinės teisės „erdvę“ Augustino Normanto pedagoginei ir mokslo tiriamajai veiklai buvo išties perspektyvus sprendimas, nes aspirantūroje pagal apgintos teisės daktaro disertacijos temą įgytos žinios leido jam vėliau sėkmingai darbuotis ne tik Teisės fakulteto auditorijose, bet ir kitur, būtent, lygia greta su dėstytojo darbu Vilniaus universitete vykdant atitinkamas pareigas svarbiose mūsų valstybės institucijose ir įstaigose: Lietuvos Respublikos Seimo Teisės komitete, Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, Seimo kontrolierių įs-taigoje (pastarojoje, beje, atitinkamą laiką būnant jos vadovu). Pagal fakulteto teisės studijų konstitucinės teisės programą mano kolegai teko dėstyti pirmo kurso studentams. Iš pedagoginio darbo praktikos yra žinoma, kad ši aplinkybė dėstytojui kelia papildomų rūpesčių, nes pirmakursiams ne visa-da būna paprasta nuo bendrojo gimnazinio lavinimo persiorientuoti – perprasti aukštajam mokslui taikomus standartus, ypač jei pajuntama sąlyginė universite-tinių studijų laisvė: dalis studentų šią laisvę suprasdavo ir kaip paskaitų lankymo dispozityvumą ar paviršutinišką dėmesį dėstomo teisės dalyko seminarams. Tad pavojų, kad jo skaitoma konstitucinė teisė, būtina reikiamų žinių bagažui sukaup-ti, gali būti kažkiek devalvuota, Profesorius preventyviai sumažindavo jau pirmo-joje paskaitoje lakoniška, tačiau talpaus turinio fraze – „Vaikai, gyvenkime drau-giškai“. Akademinėje plotmėje toks pasakymas reiškė, kad dėstytojo ir studentų santykiai privalės būti besąlygiškai grindžiami abipuse pagarba, kartu pagarba Vilniaus universitetui ir jo Teisės fakultetui bei pačioms studijoms, tokiu pasa-kymu kartu pabrėžiant paties studento rimto nusiteikimo ir asmeninio indėlio į studijų sėkmę būtinybę. Žinoma, paskirais mokslo metais rasdavosi studentų, neteikiančių reikšmės Profesoriaus aiškiai deklaruoto pagarbos vieni kitiems im-peratyvo svarbai. Tad jei tais metais neišlaikiusiųjų konstitucinės teisės egzami-no skaičius būdavo santykinai ženklus, paklaustas, dėl ko taip nutiko, dėstytojas šypsodamasis atsakydavo: „Ką aš galiu padaryti, kad jų mintys yra tokios gilios, kad neišplaukė į paviršių“ (subtilus humoras mano kolegai buvo įprastas dalykas dažname pokalbyje).9Teisės pedagogas, kolega, asmenybė profesorius Augustinas NormantasPagarbos vienų kitiems principas galiojo ir tada, kai mano kolegai kaip vadovui tekdavo su savo studentais vykti į sovietmečiu įprastas „rudens talkas“. Jau atvykimo vakarą dėstytojas talkininkams aiškiai nubrėždavo ne tik jų būsimo darbo gaires, bet ir elgesio laisvu nuo talkos metu ribas, kurias peržengti neišven-giamai reikštų aukštosios mokyklos studento vardo pažeminimą, kartu, žinoma, pakenkiant ir paties Vilniaus universiteto reputacijai.Žinant visa tai, netenka stebėtis, kad tolerantiškumu ir abipuse pagarba grindžiami žmonių santykiai Augustinui Normantui buvo didžioji vertybė taip pat ir katedros kolektyvo lygmeniu. Jis kiekviena tinkama proga primindavo ilgame-čio Valstybinės teisės, vėliau Konstitucinės ir administracinės teisės katedros va-dovo profesoriaus Antano Marcijono fenomeną sukuriant ir palaikant puikią dar-binių ir kolegiškųjų santykių atmosferą, taip pat gebėjimą diplomatiškai „užgesinti kibirkštėles“, kurių ilgainiui neišvengia, ko gero, kiekvienas didesnis bendradarbių kolektyvas. Dabar hipotetiškai pasvarstau, kad net jei katedros vedėju visą tą lai-ką būtų buvęs kolega Augustinas, tai ir tokiu atveju jos kolektyvo narių santykių darna veikiausiai būtų tokia pati, nes Antano Marcijono ir Augustino Normanto principinės nuostatos žmonių bendravimo vertybinių pagrindų klausimu niekuo iš esmės nesiskyrė.Metai, praleisti drauge darbuojantis Teisės fakulteto studentų labui, netru-ko išryškinti ir tokį mano kolegos asmenybės bruožą – ištikimybę teisingumo im-peratyvui. Tai buvo ypač pastebima kažkada vadintų diplominių, o dabar – teisės magistro darbų gynimo procedūrose. Tas, kurio magistrinio tyrimo darbo vadovu būdavo profesorius Augustinas Normantas, dažniausiai galėjo jaustis pakankamai ramiai. Ką tuo norėta pasakyti? Kaip žinoma, minėti darbai neretai itin skirdavosi pagal juose nagrinėjamų klausimų sudėtingumą. Ir jei magistro darbų gynimo ko-misijoje kildavo diskusija dėl kolegos Augustino vadovaujamo darbo vertinamojo balo, darbo vadovas visada turėjo argumentų, kad nebūtų teisinga rašyti tokį pat ar net žemesnį balą jo vadovauto studento magistro darbui, kuris išnagrinėtos pro-blematikos ar pritaikomosios vertės parametrais akivaizdžiai lenkia kurio kito stu-dento magistrinį tyrimą. Tokia kolegos pozicija – „kova už savo studentą“ – buvo svarbi ypač tais atvejais, kai ginamuosius darbus recenzuodavo socialinių mokslų (teisė) daktaro diplomus palyginti neseniai gavę mūsų fakulteto nariai, daliai ku-rių, deja, buvo įprasta „kabinėtis“ prie toli gražu neesminių ginamojo magistrinio darbo netikslumų, tokiu būdu sudarant įspūdį, kad šis nėra vertas bent kiek aukš-tesnio balo.Visada imponavo Augustino Normanto asmens nekonfliktiškumas ir jo siekis kiekvienu sudėtingesniu atveju rasti kompromisinį sprendimą. Taip jau su-siklostė, kad dėl teisės studijų programos dalinės pertvarkos šių eilučių autoriui vietoj kolūkinės teisės teko imtis dėstyti administracinės teisės kursą. Šis akade-minis pokytis lėmė, be kita ko, ir glaudesnius mudviejų su Augustinu darbinius ryšius. Dabar ne tik kad turėjome savo teisės disciplinas tame pačiame studijų 10Kelyje su Konstitucijasemestre ir todėl galėjome drauge aptarti tų mokslo metų pirmakursių studentų nusiteikimą rezultatyviam darbui, bet ir buvome atsakingi už bendrąjį konstituci-nės ir administracinės teisės baigiamąjį egzaminą. Natūralu, kad vertinant šį egza-miną laikiusiųjų rašto darbus susidurdavome su situacijomis, kai administracinės teisės žinios būdavo akivaizdžiai pakankamos teigiamam balui, o šio rašto darbo konstitucinės teisės dalies turinys kokybės požiūriu keldavo pagrįstų abejonių. Ir atvirkščiai, konstitucinės teisės žinioms esant reikiamo lygio, atsakymai į adminis-tracinės teisės užduotis kitąkart atrodydavo gana prastai. Nepamenu, kad tokio-se neapibrėžtose baigiamųjų egzamino darbų vertinimo situacijose mano kolega būtų prioritetizavęs savo dėstomą dalyką, remdamasis, pavyzdžiui, Konstitucijos, kaip „aukščiausiosios teisės“, argumentu: kokį galutinį vertinamajam balą parašyti visada stengėmės rasti sutarimą, o nepavykus to pasiekti, nė karto nebuvome įžen-gę į asmeninės priešpriešos zoną, ką jau kalbėti apie kokį nors tarnybinį konfliktą. Profesoriaus Augustino Normanto akademinis taktiškumas yra, be abejo, jo asmenybės vidinės kultūros dėmuo. Šiuo atžvilgiu dera pažymėti ir tai, kad ir ko-kias pareigas eitų (kaip jau minėta, darbą Teisės fakultete mano kolega derindavo su veikla daugelyje kitų valstybės institucijų ir įstaigų), jis niekada nėra demonstravęs esąs pranašesnis už kitus katedros narius, ką jau kalbėti apie aroganciją. Atvirkš-čiai  – Augustinas pats visada mokėjo pasidžiaugti bendradarbių karjeros pokyčiais, nesvarbu, ar tai būtų reikšmingi pasiekimai teisės mokslo plėtros srityje, ar, pavyz-džiui, pelnytai gautos aukštesnės pareigos mūsų fakulteto administravimo struktū-roje. Neteko matyti jo ir susierzinusio ar neretuose mudviejų pokalbiuose kuo nors besipiktinančio. Tačiau nereikėtų manyti, kad kolega į kiekvieną gyvenimo reiškinį žiūrėdavo vien tik pozityviai: ko bene labiausiai jis netoleravo – tai žmonių, greitai „pamirštančių“ tai, kas gero jų labui buvo padaryta, ir nusisukančių tada, kai prireik-davo vienokios ar kitokios jų pagalbos. Neabejingas kitų problemoms ir rūpesčiams, Augustinas tokio „užmaršumo“ negalėjo suprasti ir pateisinti.Tas, kuris pakankamai ilgą laiką pažįsta Profesorių, greičiausiai nurodytų tokį jo būdo bruožą kaip kolektyviškumas – dalyvauti kone visuose universiteto ar mūsų fakulteto renginiuose Augustinas Normantas jautė ne kaip nerašytą tai-syklę, o veikiau kaip vidinį poreikį bendrauti, tokiu būdu nepametant akademi-nės bendruomenės gyvenimo pulso. Potraukį būti tarp žmonių rodo ir tai, kad ne vieną susibūrimą įvairiomis progomis yra inicijavęs ir pats Augustinas. Čia dera skyrium pažymėti, kad tokiuose individualiai rengtuose susiėjimuose viskas bū-davo iki smulkiausių detalių apgalvota, turininga ir gražu – siekti tobulumo mano kolegai buvo savaime suprantamas dalykas, kartu tai reiškė ir Augustino pagarbos sukviestiems žmonėms ženklą.Žmogaus vertybiniai orientyrai atsiskleidžia ne tik kolektyviniuose darbo santykiuose, todėl pabaigoje leisiu sau keletą eilučių apie Augustiną Normantą ne kaip apie teisės dėstytoją. Būdami su kolega daugmaž vienodo amžiaus, dažnai pasi-šnekėdavome ir įprastomis laisvalaikio, pomėgių temomis, bet vis dėlto dažniausiai 11Teisės pedagogas, kolega, asmenybė profesorius Augustinas Normantaskalba sukdavosi apie mūsų šeimų džiaugsmus ir joms tenkančius iššūkius. Nebūtų prasminga svarstyti, kuri vertybė – darbas ar šeima mano kolegai atrodė svarbes-nė, nes tai nepalyginami dalykai. Pakanka pasakyti, kad retas kuris galėtų prilygti Augustinui tuo, kiek širdies jis yra paskyręs savo artimųjų gerovės ir šeimos darnos labui. Šiuo atžvilgiu kažkiek netgi simboliška, kad, pavyzdžiui, mūsų fakulteto tra-diciniuose naujametiniuose renginiuose organizuotus valso šokio konkursus visada laimėdavo elegantiškoji Jūratės ir Augustino Normantų pora.Manau, vargu ar kas turėtų įtikinamų argumentų kvestionuoti, kad profeso-rius Augustinas Normantas ne tik unikaliais teisės pedagogikos metodais, mokslo įdirbiu, bet ir išskirtine inteligencija, komunikabilumu, tobula bendravimo kultū-ra ir ypač empatijos savybe palieka savitai gražių potėpių mūsų fakultetinio gyve-nimo paveikslo kolorite. Man visada bus malonu prisiminti dešimtmečių akade-minį kelią, nueitą drauge su žmogumi, buvusiu ne tik dalykišku bendradarbiu, bet ir tapusiu bičiuliu, kuriuo galima pasikliauti, kad ir kas nutiktų.

Arvydas Andruškevičius

Crossref

Ne vieną dešimtmetį ėjus dėstytojo pareigas Vilniaus universiteto Teisės fakultete teko girdėti kai kuriuos vyresniuosius kolegas teigiant, kad teisės studijų metais giliausią įspūdį jiems paliko to ar kito profesoriaus, docento skaitytos paskaitos – dėl puikaus dėstomo teisės dalyko problematikos išmanymo, akcentuoto ir griežta logika remiamo studijų medžiagos perteikimo ar, pavyzdžiui, naudojamų savitų paskaitos vedimo formų, tarkime, faktų iš paties dėstytojo gyvenimo patirties įterpimo, siejant tai su dėstomo teisės dalyko turiniu. Panašiai galima pasakyti ir apie daugumą mūsų fakulteto absolventų praktikų – teismų teisėjus, advokatus, notarus, kitus teisės specialistus. Susitikus su jais ir prisimenant studijų laikus buvo galima įsitikinti, kad kolegoms teisininkams yra sudėtinga preciziškai išvardyti visus savo buvusius dėstytojus, bet štai kai kurių iš jų pavardes ir dėstytų teisės disciplinų pavadinimus jie pamena kuo puikiausiai. Manau, pagrįstai galima teigti, kad vienas iš tokių studentams itin įsimenamų mūsų fakulteto kolektyvo narių yra profesorius, socialinių mokslų (teisė) daktaras Augustinas Normantas

“Lituanistika”,  International Research Database

Teisės pedagogas, kolega, asmenybė profesorius Augustinas Normantas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Institutional Repository

Vilnius University Press Scholarly Journals

Vilnius University Open Series

Crossref

“Lituanistika”, International Research Database