In its origin the philosophy of K. Marx is the philosophy of practice. But practice is always social in its character. And that is why the philosophy should have nothing in common with the naturalistic tradition and pure gnoseologism. Nevertheless, in its academic practice the philosophy is partitioned into general one (dialectical materialism) and special one (historical materialism). The first part of the philosophy is based upon the concept of practice, but the social character of the latter is adequately analysed only in the second part of the philosophy. This inconsistency leads to the positivistic and naturalistic relicts in the Marxist philosophy.Straipsnyje aptariama filosofijos paskirties, jos statuso problema. Teigiama, kad pernelyg dažnai ir plačiai svarstomas filosofijos statuso klausimas nėra jos normalios būklės požymis – tai patologinės situacijos (nepilnavertiškumo komplekso) filosofijoje požymis. Analizuojama marksistinės filosofijos struktūra, statusas, kritikuojami jos interpretavimo būdai. Esminiu marksistinių filosofinių svarstymų parametru tampa praktikos matmuo ir nuo jo neatskiriamas socialinis istorinis, arba žmogiškasis aspektas. Teigiama, kad filosofija K. Marxui yra pirmiausia praktikos filosofija: kadangi praktika – tai įrankiais paremta visuomeninio pobūdžio veikla, tai K. Marxo filosofijos koncepcija yra socialinė. Kritikuojamas marksistinės filosofijos skaidymas į dvi dalis (dialektinį ir istorinį materializmą) ir „antrosios filosofijos“ – marksistinės bendrosios socialinės teorijos – kūrimas „pirmosios filosofijos“ – dialektinio materializmo – metodologiniu pagrindu. Tai reiškia tam tikrą marksistinės filosofijos esminio parametro – praktikos – ignoravimą ir siekį aiškinti visą tikrovę tik gamtamoksliniu būdu
