In the presented article the clandestine teaching and the activity of clandestine schools in Lithuania at the end of the l9th and the beginning of the 20th century are analysed. The practice of clandestine teaching sprang up in Lithuania because of the tsarist policy of national oppression, which abolished the teaching of the mother-tongue in the national school and banned Lithuanian publications. Fighting against the national oppression the Lithuanian people organized the surreptitious teaching of children which was taking place almost in every village. The children were taught by the so-called “daraktoriai”. The tsarist government persecuted and prohibited the clandestine teaching of children, which, despite these prohibitions, was carried on successfully and became a very important factor in strengthening love of one's country and language, in increasing literacy and raising the culture of the people.Straipsnyje aptariami slapto mokymo klausimai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Lietuvoje, ypač Lietuvos šiaurės vakarų teritorijoje. Carinė valdžia ne rusų, tarp jų ir lietuvių, tautų atžvilgiu turėjo tikslą stabdyti ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Tai reiškėsi lietuviškų knygų leidybos, vaikų mokymo gimtąja kalba draudimu ir kitais nacionalinio engimo būdais. Viena iš lietuvių liaudies kovos prieš nacionalinę priespaudą formų buvo slapto vaikų mokymo ir slaptų mokyklų, kurtų liaudies masių iniciatyva ir veikusių beveik kiekviename lietuvių kaime, organizavimas. Į tokias mokyklas pagrindinai rinkosi valstiečių vaikai nuo 8 iki 15 metų. Mokymo turinį sudarė pačios elementariausios gimtosios kalbos, aritmetikos, dievo mokymo žinios, kartais kai kurios žinios iš Lietuvos istorijos ir geografijos. Daugelyje mokyklų kaip atskiras dalykas buvo dėstoma ir rusų kalba. Mokė taip vadinami „daraktoriai“, turėję skirtingą išsilavinimą ir skirtingas politines pažiūras, bet dažniausiai progresyvias. Mokymo organizacija, aprūpinimas mokymo priemonėmis ir kitais būtinais mokymo dalykais priklausė nuo konkrečių sąlygų ir pačių mokytojų – „daraktorių“. Carinė valdžia visaip persekiojo slaptą mokymą, bet, nežiūrint to, jis sėkmingai vystėsi, o tai nacionalinės ir kultūrinės priespaudos sąlygomis rodė didelį lietuvių liaudies didvyriškumą, valią ir ryžtingumą, pasiaukojamai kovojusios už savo nacionalines teises
