This publication is a scholarly research on two separate yet interconnected legal categories: the discretion of the contracting authorities in public procurement and their right to use a unilateral termination of the public contract for the material breach as a remedy. The author hereby contends that there is a two-phase test which must be used in each case when the question of discretion arises. Moreover, the author believes that the latter cognitive tool must be implemented during the both at the time of the procurement procedures and amid the execution of the public contract. The author also argues that the provisions of the Civil Code must not be solely referred to in cases of termination of a public contract and that the procurement principles must always be deployed alongside to make a rational decision regarding the exit of the public contract.Šia publikacija siekiama išanalizuoti atskirai ir tuo pačiu sujungti dvi savarankiškas teisines kategorijas: perkančiųjų organizacijų diskreciją viešuosiuose pirkimuose ir jų teisę pasinaudoti vienašaliu pirkimo sutarties nutraukimu dėl esminio pažeidimo kaip teisių gynimo priemone. Straipsnyje teigiama, kad viešųjų pirkėjų diskrecijos teisėtumui pagrįsti taikytinas dviejų pakopų testas, kuris turi būti taikomas ne tik viešojo pirkimo procedūrų stadijai, bet ir pirkimo sutarties vykdymo etape. Straipsnio autorius įrodinėja, kad perkančiosios organizacijos, siekdamos pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe, visais atvejais Civilinio kodekso nuostatas turi derinti su viešųjų pirkimų principais
