Fenomenologiškai grindžiamos socialinės teorijos sampratos klausimu. I. Sociologija, fenomenologiškai grindžiama metodologija ir kriterijų radikalizavimas

Abstract

The first part of the article aims to specify some reflexive aspects of phenomenologically grounded understanding of sociology. The article seeks to elaborate the internal structure of the problem of rationality and to draw attention to the taken for granted, „seen but unnoticed“, character of ordinary social life in terms of methodologically complicated relationship between scientific mind and common sense. This article aims to provide an argument that the specification of three criteria – a) rationality of social world, b) radical reflexivity, c) epoche of the natural attitude – are the main sources of methodological radicalization of phenomenologically grounded social theory.Pirmoje trijų dalių esė dalyje tikslinama fenomenologiškai grindžiamos sociologijos samprata eksplikuojant jungties taškus tarp dviejų metodologiškai radikalių – fenomenologinės filosofijos ir fenomenologinės sociologijos – nuostatų. Konkretinant racionalumo problemos sudedamąsias dalis, dėmesys sutelkiamas į „matomą, bet nepastebimą“ santykį tarp sveiko protavimo ir mokslinio protavimo struktūrų. Analizuojamos subjektyvumo bei inter-subjektyvumo dimensijos, reikšmingos veiksmo prasmės požiūriu. Teigiama, kad trijų kriterijų – a) racionalumo relevantiškumo socialiniame pasaulyje, b) radikalaus reflektyvumo ir c) natūraliosios nuostatos epoché – tikslinimas sudaro fenomenologinei sociologijai būdingo radikalumo (epistemologinio ir metodologinio) branduolį. Kriterijų tikslinimas teikia galimybę įvertinti vidinę fenomenologinių komponentų dermę fenomenologiškai grindžiamose sociologijos kryptyse. Trečioje šio teksto dalyje, orientuojantis į tris nurodytus kriterijus, eksplikuojamas santykis tarp Alfredo Schutzo konstitutyvios natūraliosios nuostatos fenomenologijos ir Haroldo Garfinkelio fenomenologiškai  orientuotos rutininių socialinio veiksmo pagrindų sociologijos