Būtų įdomu patyrinėti, kiek šiuo metu aktyviai besireiškiantys Lietuvos filosofai praleidžia laiko gamtoje

Baranova, Jūratė

Problemos

Jūratė Baranova

Directory of Open Access Journals

ISSN 1392-1126. PROBLEMOS. 2002 62 Recenzijos NUO DVASIOS - GAMTOS LINK: EKOLOGINĖ ETIKA Būtų įdomu patyrinėti, kiek šiuo metu aktyviai besireiškiantys Lietuvos filosofai praleidžia laiko gamtoje. Būti gamtoje galima įvairiai. Galima žvejoti upėtakius, kaip kad mėgsta Arvydas Šliogeris. Galima medžioti šernus, kaip kad daro ilgametis buvęs Vilniaus pedagoginio universi­teto Filosofijos katedros vedėjas Leonas Šni­pas. Galima puoselėti „kolektyvinius" sodus ar­ba sodybas, apie ką svajoja šios recenzijos autorė. Gamtoje galima ilsėtis: gulėti ir žiūrėti i debesis nieko neveikiant. Tiesiog medituoti. Ga­lima įbristi į ežerą ir plaukti tiek, kiek leidžia jėgos. Tokių filosofų taip pat esama tarp mū­sų. Vienas žymus Lietuvos filosofas kiekvieną vasarą padeda tėvui nudirbti visus žemės ūkio darbus. Neteko tik girdėti, kad čia kas žvelgtų į gamtą taip, kaip kad ją mėgo tyrinėti rusų rašytojas emigrantas V. Nabokovas. Jis rinko drugelių kolekciją. Tikriausiai tam, kad marin­tų ir visą laiką turėtų. Bėgiojo po laukus su itin ezoteriniu įkarščiu -pagauti ir sudžiovinti dar neturimą retos rūšies drugelio egzempliorių. Ži­noma, yra ir tokių, kurie geba beveik visiškai išvengti gamtos. Jų tikriausiai nedaug. Net ir tie profesionalūs filosofai, kurie leidžia sau pa­sivartalioti pajūrio smėlyje ar retkarčiais įbristi į jūrą, taip pat „grįžta į gamtą". 138 Tačiau monografijų, kuriose rašoma apie gamtą kaip apie pagrindinę vertybę, iki šiolei nebuvo. Česlovo Kalendos pasirodžiusi Vilniaus universiteto leidykloje leista knyga Ekologinė etika: ištakos ir dabartis1 -pirmasis tokio po­būdžio darbas. Autorius analizuoja daugybę įvairiausių tautybių mąstytojų ekologinių pa­žiūrų. Lietuviškoji „ekologiada", pasirodo, nė­ra itin gausi. Pagarbiai ir atsakingai apie gamtą rašė veikiau rašytojai: V. Petkevičius, V. Dau­tartas, R. Sadauskas, K. Platelis, H. Gudavi­čus, A. Balbierius. Pastarasis, mano galva, -pats žymiausias Lietuvos ekologas. Ir ne tuo, ką parašė - bet tuo, ką nufotografavo. Gaila, šios monografijos nepapuošė kuri nors iš A. Balbieriaus nuotraukų. Fotografas turi iš­skirtinį gebėjimą iš gamtoje paprastai nepaste­bimų smulkmenų sukurti išskirtinai prasmingą ir harmoningą pasaulį. Jo nuotraukos dailinin­kės R. Bateikaitės dėka iliustruoja Alma litte­ros leidyklos leidžiamus vadovėlius ir knygas. Manyčiau, ekologinės atsakomybės ugdymo situacija Lietuvoje nėra kritiška. Turime į ką lygiuotis. Yra klasikų -savotiškų „tautos mo­tinų": M. Gimbutienės (1921-1.994), E. Šim­kūnaitės ( 1920-1996) laikysenos pavyzdžiai. 1 Kalcnda č. Ekologinė etika: ištakos ir dabartis. Vil­nius: VU leidykla, 2002. 280 p. Yra ir šiuolaikinių mitologų. Ryškiausias jų -G. Beresnevičius. Tačiau iš tiesų mažokai šiuo klausimu domisi filosofai. Autorius nurodo tik­tai kelis: K. Stoškų, V. Žemaitį, iš ankstesnių­A. Maceiną. Ekologiškiausio lietuvių filosofo vardas monograftjoje suteikiamas A. Šliogeriui. Kodėl toks menkas lietuvių filosofų dėmesys tam, iš kur visi esame kilę ir kur neišvengiamai vėlei sugrįšim? Drįsčiau teigti-kaltas G. Hegelis. Tiksliau -jo konstatuota vakariečio filosofo savimonės kaip neišvengiamos dvasios opozicijos gamtai savitaiga. Juk dvasios laisvėjimą, pasak G. He­gelio, ir liudija tai, kiek ji esanti atsiplėšusi nuo gamtos. Todėl Rytai nežiną, kas esanti laisvė. Nežiną, kas esąs, A. Šliogerio žodžiais, lais­vas dvasios transcendencijos judesys. Todėl kinams, sako G. Hegelis, „svetima visa, kas dvasiška: laisva dorovė, moralumas, jausmas, gilus religingumas ir tikras menas2". Ir Indijo­je dar negalima kalbėti apie laisvę ir vidinę doro­vę: nors Indija iš pinno žvilgsnio mus ir žavi, įsigilinus paaiškėja,jog ji esanti tiesiog nepado­ri. Tai sapnuojantis jusliškumas. Tikroji gamtos viešpatija. Juk sapne individas nebesuvokia esąs šitas individas, atsiskyręs nuo objektų. Dievas čia vaizduojamas kaip besisvaiginantis savo sva­jomis. Egipte dvasia jau kelianti galvą. Tai vaiz­duoja sfinkso -žmogaus galvos ir žvėries kū­no figūra. Nors dvasia dar neatsiskyrusi nuo gamtos, bet ji jau stengiasi išsiveržti. Tačiau dar neišsiveržia. Todėl egiptiečiai tebegarbina vanagus ir sakalus, vabalus skarabėjus ir t. t. Žmogus garbina tai, ko jis nesupranta. Nes tik gamtoje, G. Hegelio manymu, žmogus susi­duria su jam nesuprantamais daiktais. Dvasia, 2 Hėgclis G. Istorijos filosofija.Vilnius: Mintis, 1990, p. 164. priešingai, yra tai, kas atsiveria. „Dvasia su­pranta ir suvokia dvasią"3. Tikroji laisvė atsi­verianti tik vakariečiui. Per krikščionybę- va­dinamąjį gennanų pasaulį. Aukščiausią tašką ji pasiekianti Refonnacijoje, kai dvasia sugeba at­siremti tik pati į save - į paties individo trans­cendencijos judesį, atsiribodama nuo to, kas išoriška - ne tik nuo gamtos, bet ir nuo susta­barėjusių, „gamtinėmis" tapusių socialinių for­mų - papročių ir Bažnyčios institucijų. Mums gali nepatikti akivaizdus G. Hegelio europocentrizmas. Mes jaučiame, kad Rytų kultūra per daug drastiškai išstumiama iš dva­sios kelių. Tačiau negalime nepastebėti loginės jo argumentų elegancijos. Jei prieštaraujame -turime kažką sakyti kitaip. Argumentuoti, įro­dyti. Ekologinė etika pačiu savo sumanymu yra iššūkis šiam G. Hegelio pandvasingumui. Ekologinė etika-tai drąsus iššūkis ryškiau­siems Vakarų filosofinio mąstymo klasikams. Santūri ir kukli č. Kalendos knygos Ekologi­nė etika stilistika šį iššūkį padaro dar svaresnį. Autorius taip dramatiškai, kaip šios recenzijos autorė bando suformuluoti ekologizmo ir panlogizmo priešpriešą, nepolemizuoja su G. Hegeliu ar jo sekėjais. Jis tiesiog išskleidžia savo argumentus. Vienas svariausių - kultū­rologinė komparatyvistika. Autorius tiria, kaip žmogaus ir gamtos santykis interpretuojamas skirtinguose religiniuose ir kultūriniuose kon­tekstuose. Archajinei sąmonei santykis su gamta nėra problema. Ji garbina gamtą,ją sak­ralizuoja. Čia manoma, kad - č. Kalenda cituoja V. Vyčiną - „žmogus, kaip laisva bū­tybė, buvo atskirtas tuštuma (baugia bedug­ne) nuo viską saistančios, viską globojančios Didžiosios Deivės meilės hannonijos". Todėl 3 Kalcnda C. Ekologinė etika: ištakos ir dabartis, p. S l. 139 žmogus turėjo kurti kulto ritualus, kuriais įteisintų savąjį gamtos gėrybių naudojimą4. Esant sakraliniam santykiui su aplinka, povei­kis gamtai buvęs tam tikra prasme ir jos sau­gojimas, branginimas. Tačiau autorius siūlo ne­vadinti tokio santykio sąmoningu ekofiliškumu. Santykius su aplinka tam tikra prasme regla­mentavo savotiška jos baimė. Žmogus bijojo gamtos, kaip griežtos baudžiančios motinos (Didžiosios Deivės), sankcijų-kad nesulauk­tų keršto veiksmų, žalingų genčiai. Už gamtos dosnumą, žemės, miškų ir vandenų gėrybes buvo dėkojama. Taip dėkojame tėvams. Ritu­alai saugojo šią nustatytą tvarką. Ar archajinė sąmonė buvo vegetariška? Jokiu būdu. Archa­jinis žmogus (kaip ir dabar kai kurie Lietuvos filosofai) medžiojo ir kartu pažeisdavo nusta­tytą gamtos tvarką. Autorius rašo, kad buria­tai, nukovę mešką, su ja sveikindavosi, galvą šventindavo pienu, gailiai verkdavo dėl žvėries žūties ir sakydavo: „Nepažinę užmušėme savo senelį". Arba apsimesdavo, kad ne jie nužudė, ir klausdavo: „Kas tave nukovė?"5 Naivumas, pasirodo, apsaugo nuo nuodėmės. Autorius ne­priekaištauja buriatams už tokį akivaizdų norą apgauti gamtą. Tačiau vakarietis, praradęs nai­vumą, už tokius pačius kaip buriato, tik kito­kio lygio veiksmus salaukia daug priekaištų. Priekaištaujama vakarietiškai - inkriminuojant kaltę. Nei antikos, nei Rytų kultūros neslegia toks kaltės visagalybės imperatyvas. Vakarie­tis, kaip ir buriatas, kaip ir antikos pilietis ar Rytų gyventojas, nori mėsos. Jei ne meškos, tai šiek tiek kitokios. Jis vartoja ir valgo. Alka­nas vakarietis, skirtingai nuo kitų kultūrų žmo-4 Ten pat, p. 5 l. 5 Ten pat, p. 52. 140 gaus, tampa labai ekspansyvus ir labai kaltas. „Gyventi pagal gamtą -tai gyventi saikingai ir kukliai''6, -rašo autorius. Pietums užtektų mažo dubenėlio sriubos, kelių pupų, gabalėlio žuvies. Taip buvo maitinami X Tarptautinės mokslei­vių filosofijos olimpiados Tokijuje dalyviai. Šio straipsnio autorė, dalyvavusi šiame renginyje, pastebėjo, kad filosofuojantys vakariečiai, užuot dėkoję japonams už tokį jiems atvertą santūraus gyvenimo poreikių tenkinimo džiaugsmą, erzeliojo ir slapta skundėsi vienas kitam, kad juos verčia badauti. Palyginti su ja­ponu, vakarietis iš tiesų atrodo labai nerangus. Toks visas didelis - nuo apsivalgymo ištam­pytu skrandžiu. Ir net nemanantis dėl to atgai­lauti. Tik vis labiau gaminantis visokius terša­lus-pesticidus ir atomines bombas bei jėgaines. Todėl sukelia totalią gamtinių sistemų degra­daciją, kurią K. Lorencas 1972 m. išleistoje knygoje Civilizuotos žmonijos aštuonios mir­tinos nuodėmės pavadino baisiausia- mirtina -žmonijos nuodėme. Japonija č. Kalendos knygoje neliko nepa­stebėta 7• Įdomi pasirodė autoriaus mintis, kad Japonijoje nėra dykumų todėl, jog čia žmonės saugojo kiekvieną žemės plotelį. Tuo tarpu ki­tuose kontinentuose „per tūkstantmečius žmo­nija išvaikščiojo ir išmindė šimtus tūkstančių ha žemės. Tokios istorijos rezultatas - dyku­mos Afrikoje, Azijoje ir Australijoje". Galėtu­me paprieštarauti sakydami, kad dykumas iš­trypė ne vien žmogus. Jam padėję ir žvėrys -ypač drambliai. Žvėris, kaip žinoma, skirtingai nuo jėgainių, sukūrė ne pats žmogus. Todėl čia jo kaltės nesama. Kita vertus, gali galioti dar viena hipotezė, kad dykumų atsiradimas -6 Ten pat, p. 141. 7 Ten pat, p. 97-104. vis dėlto pačios gamtos, o ne žmogaus ar jo kūrybos bei kaltės rezultatas. Šio straipsnio au­torei šiais metais teko užmesti žvilgsnį ir į Egipto saulės iškaitintas dykumų uolienas. Kur ne kur šiame Mėnulio kraterius primenančiame pei­zaže šmėkštelėjęs beduinas, net ir jojantis kup­ranugariu, neatrodė pajėgus ką nors čia pa­keisti. Gal tik pagyvinti dykumą pačiu savo buvimu. Būtent dykumoje žmogaus pasirody­mas prilygsta vos ne apsireiškimo stebuklui. Ir kyla įtarimas, kad žmogaus vertė vis dėlto nelygstama. Nors ir kokia būtų reikšminga gamta. Dviejų kultūrų-egiptietiškosios ir japoniš­kosios -tiesioginio įspūdžio potyrio palygini­mas leidžia pritarti č. Kalendos prielaidai, kad tose religijose slypinčios pamatinės vertybinės prielaidos veikia ir šių visuomenių ekologinę savimonę. Kita vertus, pabuvęs Egipte supran­ti - sintoizmas, kaip kad Japonijoje, niekada nebuvo šio pasaulio religija. Čia buityje nepuo­selėjama tvarka ir švara, kaip sakrališkai tai da­roma Japonijoje. Kai kurie kiemai Kaire iš pir­mo žvilgsnio primena Kariotiškes. Tačiau Egipte dauguma gyventojų išpažįsta islamą. Kaip islamas siejasi su tokiu „buitiniu apsivėli­mu"? Nuomonės neturiu. Skaitant monografi­ją, viskas gali pasirodyti kiek kitaip. Autorius polemizuoja su tais tyrinėtojais, kurie kritikuo­ja islamą, kaip ir krikščionybę, dėl jų prielaido­se glūdinčio ekologinio nihilizmo. Tai įdomi knygos vieta. Daug cituojama iš Korano, pasi­telkiamos šiuolaikinių islamo tyrinėtojų, ieškan­čių jame ekologinės atsakomybės prielaidų, nuomonės. Tačiau nėra visiškai aišku, kodėl musulmonų teisės haram draudimas gerti vy­ną, žaisti azartinius žaidimus, valgyti kiaulie­ną ir lupikauti yra ekologinis. Daug ekologiš­kiau atrodo tie dzenbudistiniai paveikslai, kuriuose vaizduojami girti dzeno meistrai, ar­ba ramiai sėdintys vietoje, arba vežami ant jau­čio. Jie harmoningai ištirpsta aplinkoje -tam­pa pačia gamta, jos neatskiriama dalimi. Islamas liudija žmogaus energiją įteigti pasau­liui savo nekintamą valią. Kai rytui brėkštant tylą perskrodžia iš mečetės pasigirdusi pratisa musulmono malda - ji neieško harmonijos su tuo, kas aplinkui. Ji skrodžia erdvę link to, į ką nukreipta žmogaus valia. Žmogus savo inicia­tyva pradeda pokalbį su Alachu. Ir autorius rašo, jog Korane žmogaus, kaip Dievo vieti­ninko žemėje, paskirtis daryti įtaką ne tik sa­vo, bet ir pasaulio likimui. Bet koks įtakos da­rymas sutrikdo pasaulio harmoniją. Nei krikščionybė, nei islamas, mano galva, neiš­grynino gamtos sakralumo, nes pats transcen­dencijos judesys sutelktas į tai, kad kaip nors išsiveržti iš esamybės. Sugebėti įvertinti tai, kas yra čia ir dabar, gali tik tokios kultūros, kurios niekur nesiveržia. Jos harmoningai gyvena su tuo, kas joms duota. Dzeno sekėjai neieško jo­kios transcendencijos. Todėl tiek daug dėme­sio, kaip pažymi autorius, čia skiriama iš pir­mo žvilgsnio nereikšmingiems dalykams -sodų menui, ikebanoms, sakūrų žydėjimo ste­bėjimui, „rudens lapų medžioklei". „Ypač ja­ponus patraukė akmuo -kaip paslaptingos, ne­pažintos jėgos telkinys, su kuriuo bendraujama tarsi su gyvu. "8 Dzenas nėra pačių japonų atradimas. Žodis Dzen yra japoniška forma kiniško žodžio Ch 'an, kuris savo ruožtu yra kiniška forma indiško žodžio Dhyana, reiškiančio tam tikrą medita­cijos būdą. Prieš 2500 metų Indijoje Buda mo­kė meditacijos kaip tam tikro prašviesėjimo ke­lio. Po tūkstančio metų Bodhidharma šį s Ten pat, p. 99. 141 mokymą perkėlė į Kiniją. Čia Laozi sekėjai pri­taikė jį savo gyvenimo būdui ir pavadino da­oizmu. Dao principas, skatinantis gyventi pa­gal daiktų prigimtį, harmoningai derinosi su budistiniu savęs neteigiančio, išsilaisvinusio nuo troškimų gyvenimo traktavimu. Kinų kultūroje Ch 'an budizmas buvo išskirtinai populiarus. Di­dieji meno kūriniai Kinijoje (920-1280) buvo su­kurti būtent Sung dinastijos dzenbudistų. Dvyliktajame amžiuje vienuoliai ėmė diegti Ch 'an Japonijoje. Jis sparčiai plėtojosi ir veikė kultūrą netgi labiau nei Kinijoje. Japonijoje jis buvo pavadintas dzenu. Dzenas darė didžiulį poveikį ir skulptūrai, ir dailei, ir architektūrai, ir sodų, namų projektavimo kultūrai, teatrui, netgi bušido - samurajų karių moraliniam ko­deksui. Šį stilių ženklina pagarba daiktų pri­gimčiai - miškui, uoloms, moliui, samanoms, upės tėkmei, tvenkiniams, lygiai kaip ir žmo­nėms. Dzenas nesutampa vien su budistine dzeno mokykla. ,,Aš manau, teigia vienuolis Zenkei Shibayama, kad dzenas yra visuotinė tiesa, suteikianti teisingą išmintį ir ramybę viso pasaulio žmonių gyvenimams. "9 Tai, ką sako vi�nuolis, iš tiesų verta išgirsti. Deja, dzenas irgi nėra visuotinis ekologinis iš­sigelbėjimas, kaip ir bet kuri kita koncepcija. Tokijuje kai kurie dzeną išpažįstantys žmonės gatvėse kvėpuoja tik užsidėję martinius filtrus. Pats Tokijaus, kaip megapolio, sumanymas ir­gi neplaukia iš dzeno prielaidų. Galbūt moder­nybė, kaip ekspansija, yra nauja religija, stip-9 Shibayama Z. A Flower Does Not Talk. Tokyo; Rut­land; Vcrmont, 1970, p. 81. 142 resnė už visuomenės kultūrinius bei religinius pamatus? Monografijos autorius neragina skaitytojo: „Sukime dzeno link". Nemaža vietos monog­rafijoje skiriama kitų kultūrų ekologinės min­ties analizei. Neliko nuošalyje šv. Pranciškus Asyžietis, kuris mokydavo vilkus, kad šie ne­skriaustų avelių ir asilėlių. Išanalizuota J. J. Rousseau civilizacijos kritika, dermės principo sklaida amerikiečių filosofų R. Emer­sono bei H. D. Thoreau kūryboje, A. Schweit­zerio pagarbos gyvybei etika. Nusakyta ir eko­loginės atsakomybės vieta postmodemiojoje kultūroje. Nemaža dėmesio autorius skiria ru­sų moralistiniam ekologizmui - L. Tolstojaus pasirinktam moralinio tobulėjimo, kaip visiš­kos harmonijos su savo prigimtimi, keliui, N. Fiodorovo kosmizmui, V. Solovjovo gyva­jai etikai. Monografija liudija, kad ekologinės atsakomybės ugdymo tradicija apmąstyta ga­na plačiai. Kas skatino žmogų apie tai mąstyti? Jis pats ar jį supanti gamta? l. Kantas teigė, kad žmogaus santykis su gamta - tai iš tiesų jo santykis su pačiu savimi. Ši pareiga - tai pareiga „atsižvelgti į gamtą". „Netgi dėkingumas už ilgametį darbą senam ar­kliui arba už ilgoką tarnybą šuniui (tarsi jie būtų šeimos nariai) netiesiogiai yra žmogaus pareiga būtent šių gyvūnų atžvilgiu, bet tiesiogiai ji yra žmogaus pareiga pačiam sau". Gamta yra tie­siog gamta - ji nenustato santykio su mumis. Jūratė Baranova 

Nuo dvasios - gamtos link: ekologinė etika

Crossref

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/download/6688/4608

Nuo dvasios - gamtos link: ekologinė etika

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Directory of Open Access Journals

Crossref

Problemos

Vilnius University Press Scholarly Journals