Mokslas dvasinės kultūros sistemoje

Abstract

From the point of view of dialectic methodology every historic stage of the development of science is determined by the mode of production and by the forms of subjectivity present in culture. Marx’s idea of the science of future civilization as a unifying science about man serves as the criterion for the evaluation of modern scientific forms. Man is a universal being and he interacts with the world in many ways. Scientific knowledge is but one form of this interaction. The programme of development of all essential human powers presupposes development and organic interaction of all the forms of culture.Straipsnyje analizuojamas mokslas kaip dvasinės kultūros fenomenas. Nors mokslas racionalizuoja pasaulį ir gyvenimą, jo beasmenės žinios nutolino žmogų nuo gamtos bei paties savęs. Šių mokslo problemų šaknys glūdi kapitalistiniame gamybos būde, kuris iškraipo fundamentaliuosius žmogaus santykius su pasauliu, gamta, kultūra ir pačiu savimi. Dialektinės metodologijos požiūriu, kiekvienas konkretus mokslo istorinės raidos etapas yra sąlygotas gamybos būdo ir kultūroje susiklosčiusių subjektyvumo formų. Šiuolaikinių moksliškumo formų vertinimo kriterijus yra K. Marxo idėja apie būsimosios civilizacijos mokslą kaip vieningą mokslą apie žmogų. Žmogus yra universali būtybė ir jos santykiai su pasauliu yra daugiaplaniai. Mokslinis žinojimas yra tik viena žmogaus ryšio su būtimi forma, ir jo dominavimas turi ribas. Marksistinė visų žmogaus esmingųjų galių plėtojimo (naujo žmogaus formavimo) programa susijusi su visų kultūros formų organišku sąryšiu, reikalauja aktyvinti ne tik intelektą, bet ir intuicijos, vaizduotės, dorovines, estetines-menines aspiracijas, harmonijos pajautą ir kita