The Neo-Scholastic conceptions of philosophical method, its premises, its eclectism and contradictions are discussed in the paper. The methodological attitude of the orthodox Catholic philosophy corresponded to the intellectual position of Thomism. The unortodox Catholic philosophy was transformed by the “metalogical”, “relative” philosophy and phenomenological ideas. Therefore it moved away from the Thomistic conception of philosophical method, and was close to spiritualistic one. However, it seems that methodological attitudes of the orthodox Catholic philosophy were more consistent and rational, while the unorthodox searches of the philosophical method arose not only discussions about the peculiarity of philosophy, but new problems and ideas as well.Straipsnyje analizuojamos neoscholastinės filosofijos metodo koncepcijos tarpukario Lietuvoje, nurodomos jų teorinės prielaidos, eklektiškumas ir prieštaravimai. Ortodoksinės katalikų filosofijos metodologinės aspiracijos atitiko tomizmo intelektualines nuostatas. Neortodoksinė katalikų filosofija buvo transformuota metalogikos (A. Jakštas), reliatyvistinės filosofijos (P. Dovydaitis) ir fenomenologijos (I. Tamošaitis) idėjų ir todėl neatitiko neotomistinių metodo koncepcijų, buvo artimesnė spiritualistinei filosofijos tradicijai. A. Jakštas siūlė filosofijos racionalius samprotavimus papildyti vadinamąja ekstazės logika pasitelkiant intuiciją. P. Dovydaičio požiūriu, filosofinis pažinimas (kaip ir mokslinis bei religinis) yra reliatyvus, pažinti gamtinį pasaulį galima tik transcendencijos akivaizdoje, filosofija turi derinti savo problemas su etika ir religija. I. Tamošaitis bandė išlikti tomizmo rėmuose deklaruodamas Aristotelio ir Tomo Akviniečio artimumą fenomenologijai. Jis filosofijos pažinimą bandė papildyti religine intuicija teigdamas, kad absoliuto pažinimas nėra išorinis įžvelgimas, bet dvasinis regėjimas. Toks metodo supratimas lėmė filosofijos subjektyvistinį pobūdį
