Tiesos problema „kritinėje“ istorijos filosofijoje

Abstract

The article deals with the problem of truth in the “critical” philosophy of history. The formation of the so-called post-Hegelian philosophy was related with efforts to overcome “dogmatism” in the field of historical knowledge and gave rise to the problem of truth. However, the problem was not solved nor even formulated strictly enough during the 19th century. This explains to a great extent why the problem occupies such a prominent place in the modern philosophy of history. The representatives of French personalism were among those who tried to solve the problem. Their approach to the problem is analysed in the article, and the conclusion is drawn out of its deficiency for an adequate solution of the problem.Straipsnyje analizuojama tiesos problema kritinėje istorijos filosofijoje. Aprašomas istorinio mąstymo suklestėjimas Europoje. Istorinė prasmė tapo vienu iš specifinių Vakarų mentaliteto bruožų. Teigiama, kad istorizmo viešpatavimas Europos kultūroje yra pavojingas reiškinys: nuosekliai plėtojamas istorizmas neišvengiamai baigiasi istoriniu reliatyvizmu, kurio bruožai (subjektyvizmas ir skepticizmas) perauga į kultūrinį nihilizmą. Dabartinėje istorijos filosofijoje nepritaikomas klasikinis tiesos apibrėžimas. Religinis požiūris į istoriją numato apriorinį jos tiesos ir prasmės pažinimą. Šiuolaikinė istorijos filosofija balansuoja tarp mokslinio ir teologinio istorijos aiškinimo. Kritinė istorijos filosofija išlaiko negatyvią istorijos mokslo nuostatą klasikinės istorijos filosofijos atžvilgiu ir papildo ją metodologine paties istorijos mokslo kritika. Šios filosofijos požiūriu, tiesa nėra objektyvi ir visuotinė. Galutinė istorijos tiesa nepasiekiama žmogui, jos paieškos yra begalinis procesas, kuriame kuriamos vis naujos istorijos prasmės. Istorijos paslaptis yra neišsprendžiama žmogaus egzistencinė antinomija