The article attempts to draw a parallel between Kant’s ethics and religion by way of analysis of the contents of the categories of virtue, happiness, duty, faith, righteousness, sacredness, highest bliss and others. Neo-Thomist criticism of Kant’s ethics is given in terms of Marxist methodology. It is found in conclusion that the neo-Thomists of bourgeois Lithuania could not give an adequate appreciation of Kant's ethics.
It is found in conclusion that, their motives being essentially religious rather than scholarly, the neo-Thomists of bourgeois Lithuania could not give an adequate appreciation of Kant’s ethics.Straipsnyje nagrinėjama neotomistinė I. Kanto etikos kritika Lietuvoje. Pateikiami šios etikos svarbiausi bruožai. I. Kantas teigė, kad žmogus yra didžiausia vertybė ir negali būti panaudotas kaip priemonė jokiems, net ir patiems kilniausiems tikslams. I. Kanto etika yra vienas pirmųjų bandymų filosofijoje atmesti religiją kaip moralės teorinį pagrindą ir iškelti naują principą – žmogaus autonomiškumą religijos požiūriu. Lietuvos neotomistai kritikavo I. Kantą dėl jo etinio idealo nepasiekiamumo, jo valios autonomiją laikė žmogaus savivale, Dievo atsisakymu. Jo moralumo sampratą, pagal kurią moralu yra tik tai, kas išplaukia iš pareigos jausmo, neotomistai laikė per siaura. Teigė, kad I. Kanto etika pati panaikina pareigą: pats prisiimdamas pareigą, žmogus pats gali save nuo jos ir atleisti. Neotomistai pabrėžė objektyvų moralinių normų pobūdį, pagrįstai kritikavo I. Kantą už apriorizmą, formalizmą, rigorizmą, subjektyvizmą, pedantiškumą, agnosticizmą. Neotomistai teigė, kad I. Kanto etika galiausiai nuvedė į lėkštą materializmą, amoralizmą ir degradaciją
