The causes of the origin of the German neo-Kantianism are observed. Among those are the Marburg and Baden schools, different stages of the development of these tendencies and trends. The relations of neo-Kantians to I. Kant are discussed. An attempt is made to discover a specific character of their approach to the problems of cognition. The next problem under discussion is N. Hartmann’s deviation from neo-Kantians and the later opposition of his critical ontology to the subjective idealistic position of P. Natorp and other neo-Kantians.Straipsnyje analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtumai. Neokantininkai, kaip ir I. Kantas, manė, kad filosofijos uždavinys – teikti visų pripažintus mokslinius sprendimus, atskleidžiančius jų galimybių sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbumą. Neokantininkai mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio pažinime problemoms, jie net subjekto pojūčių nelaikė savarankiškais pažinimo faktoriais, teigdami, kad pojūčiai tik dėl pažinimo įgyja tam tikrą prasmę. Šias problemas dalinai koregavo N. Hartmannas savo ontologijoje, gnoseologijoje, formaliojoje logikoje. Jo filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklausomi nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiškinių vienybę. Sąmonė – tai sritis, kurioje ir dėl kurios yra kuriamas ir suprantamas kultūros turinys. Subjektas dėl savo subjektyvumo, apibrėžtumo vardan, kuria ir suvokia kultūros vertybes. Neokantizmas savaip sąlygojo kritinės ontologijos atsiradimą, ruošė dirvą naujoms mokslo teorijoms, kurių tikslas – gnoseologijos (bei ontologijos) atsisakymas
