Humanitarinių mokslų pagrindimo problema Dž. Milio ir V. Diltėjaus filosofijoje

Abstract

The problem of foundations of the humanities (Geisteswissenschaften) has arisen in the 19th century. It was prompted by methodological shifts in the considerations of human subjectivity. The problem has acquired paramount importance in the philosophy of life, but it was evident to some positivists too. J. S. Mill and W. Dilthey, basing their views on different theoretical presumptions, founded the humanities by working out different interpretations of inner experience, namely, the former – sensualistic one, the latter – irrationalistic one. It is shown in the article how different theoretical presumptions result in different views of the humanities.Straipsnio tikslas yra panagrinėti J. S. Millo (pozityvistinė filosofija) bei W. Dilthey‘aus (gyvenimo filosofija) humanitarinių mokslų traktuotes ir pabandyti atskleisti dviejų požiūrių į subjekto ir metodo santykį filosofiniame tyrime skirtingumus. Pasak J. S. Millo, humanitarinių mokslų pagrindimo svarbiausia grandis yra psichologija, atrandanti ir formuluojanti abstrakčiausius ir universaliausius dvasios dėsnius. Kitos metodologinės disciplinos yra etologija (kuri nagrinėja dorovines ir fizines individo veiklos aplinkybes), visuomenės ir istorijos mokslai. W. Dilthey‘ui sielos struktūra reiškiasi kaip išgyvenimo ir supratimo ryšys: tik patirdamas savo vidujybės autonomiją, individas tampa organišku išorinių kontekstų elementu, ima juos suprasti. Humanitarinių mokslų uždavinys yra aprašyti išgyvenimo ir supratimo dialektiką, konkrečių epochų dvasią, pasaulėžiūrų tipus. Teigiama, kad kultūros ir istorijos tyrinėtojas turi pasinerti į gyvenimo srautą, aprašyti jį iš vidaus