In this article, the anti-anthropocentric philosophy of Nick Land is discussed from the perspective of the concept of capital – capital becomes a philosophical problem. The origin of Land’s conception of capital as artificial intelligence alien to humanity is traced from the theory of libidinal materialism, the transcendental philosophy of Kant, and also from the historical and cultural background. The ideas of Deleuze and Guattari let Land think of capital as machinically and cybernetically accelerating techno-capital – Land’s intense relation to the process of acceleration is defined here as ecstasy. Also, the problematic interpretation of Deleuze and Guattari is noted, the processes of automatisation and autonomisation are considered, and Land’s teleological vision of technological singularity is criticised, especially from the point of the threats of the climate crisis. Here is shown that the philosophy of Land affectively follows the relevant and important tendencies of capitalism, but suffers from some inner contradictions and paradoxes, according to which we can reasonably doubt the philosopher’s ecstatic celebration of the abyss between capital and human subjectivity.Straipsnyje į antiantropocentristinę Nicko Lando filosofiją žvelgiama iš kapitalo sąvokos perspektyvos: kapitalas tampa filosofine problema. Aptariant libidinio materializmo teoriją, transcendentalinę Kanto filosofiją ir istorines bei kultūrines realijas, atsekama Lando kapitalo, kaip žmogui svetimo dirbtinio intelekto, sampratos kilmė. Deleuze’o ir Guattari idėjos leidžia Landui kapitalą mąstyti kaip mašiniškai ir kibernetiškai akseleruojantį technokapitalą – intensyvus Lando santykis su šiuo reiškiniu straipsnyje apibrėžiamas kaip ekstazė. Taip pat pažymima problemiška Deleuze’o ir Guattari interpretacija, svarstomi kapitalo automatizacijos ir autonomizacijos procesai bei kritikuojama teleologinė Lando technologinio singuliariumo vizija, šią priešpriešinant klimato krizės grėsmėms. Parodoma, kad Lando filosofija įtaigiai seka aktualiomis ir svarbiomis kapitalizmo tendencijomis, bet neišvengia vidinių prieštarų ir paradoksų, dėl kurių galima pagrįstai suabejoti filosofo ekstatiškai švenčiamu kapitalo atotrūkiu nuo žmogaus subjektyvumo
