The aim of the article is to discuss the meaning of the notion of the Other in the postmodern thought. The author suggests that before being defined as a programme the postmodern thought is a thought and a view of the Other, a view that connects the postmodern critique of society and culture with the works of Husserl, Heidegger, Levinas among others. The author builds her argument on the phenomenological critique of the subject-centered metaphysics of the New Age. In her interpretation of the phenomenological ideas of Levinas, Nancy and Heidegger the author suggests that the phenomenological recognition of the intersubjective grounds of subjectivity does not yet mean the recognition of the other in the social reality where the Other resides. On the basis of such interpretation the author argues that the interplay of immanence and transendence in the social reality is defining of the postmodern thought.Po-modernus mąstymas, prieš tapdamas programiškai "kita" mintimi, pirmiausia yra mintis apie Kitą. Ši mintis ateina ir pasirodo E. Husserlio ir M. Heideggerio veikaluose, E. Levino apreiškimuose, po-modernioje visuomenės ir kultūros kritikoje. Minties apie Kitą formulavimas netiesiogiai implikuoja nepasitenkinimą Naujųjų amžių metafizika, būtį apribojusią subjekto vidumi. Naujųjų amžių filosofijoje būtis yra vienišo ir izoliuoto subjekto būtis, o bandymai šią izoliaciją peržengti yra paremti ekonomijos principu: subjektas palieka vidujybės kriauklę, kad, pasisavinęs pažinimo objektą, įtrauktų jį su savimi ir taip "praturtintų" savąją vidujybę. Būties sutapatinimas su izoliuoto - pažįstančiojo ar egzistuojančiojo - subjekto būtimi kuria, pasak Levino, pamatinį jos absurdiškumą: kadangi subjektyvioji būtis yra apribota akimirksniu, kuris baigiasi pačiu savo prasidėjimo momentu, ši būtis negali tęstis, t.y. būtis, negali būti būtimi. Uždaroje subjektyvybės kriauklėje būties nėra. Būtis randasi tuomet, kai ją anticipuojantis patyrimas gali būti pasidalintas, atvertas bendrabūtyje. Atrodytų, jog tai gana trivialus reikalavimas, nes būtis ir yra tai, kas vienija mus su Kitais. Kaip rašo J.L. Nancy, "nebūties mes negalime patirti taip, kad galėtume tuo pasidalinti su Kitais; nebūtis negali būti dali". Būtis, priešingai, jau presuponuoja Kitą: ontologija užsimezga ir prasideda socialinio ryšio (Levinas), Mitsein (Heideggeris) lygmenyje. Tačiau būtis, numatanti Kitą, nėra koks nors daiktas, kuriuo aš dalinuosi kartu su Kitu; nėra kolektyvinė būties apropriacija, plagijuojanti individualius (pažįstančiojo) užgrobimo aktus. Būtis yra ne patiriama ir po to pasidalijama su Kitais; pirmiausia esame su Kitais, ir būtent tai daro galimą būties suvokimą. Būties suvokimas jau implikuoja, jog aš esu su Kitais. Mano bendrabūtis su Kitais, leidžianti patirti būtį, numato vietą: Mitsein visuomet yra būtis-kame (Sein-in). Nors subjektyvumo topikai yra skirta daug dėmesio, Kito vieta vis dar yra neapibrėžta, mintis apie Kitą yra utopiška. Mintis apie Kitą numato santykį su išorybe - su tuo, kas yra "kitaip" ir "anapus". Tačiau ši išorybė niekuomet negali būti absoliuti (ab-solu), esanti anapus visko. Tačiau Kitas negali reziduoti ir šiapus - negali sutapti su subjektyviąja vidujybe. Kito alegorijos - bandymai nusakyti Kitą - neišvengiamai įsitraukia į vidujybės ir išorybės konfliktą
