In the article it is demonstrated how the pragmatic maxim of Ch. S. Peirce altered the significance in the psychological attitude of William James. W. James changed the classical conception of truth as the agreement of thoughts with reality by the concept of the stream of “pure experience” and proposed new synonyms for “agree”, namely, those of “working” of idea and “successful leading”. Thus he introduced a new pragmatic criterion of truth – satisfaction to the subject.
The article traces the sources of the development of W. James’s idea in the context of pragmatism.Straipsnyje nagrinėjama pragmatizmo tiesos koncepcija, kuri nuosekliausiai buvo atskleista W. Jameso veikaluose. Nagrinėjami Ch. S. Peirce‘o ir W. Jameso filosofinių principų skirtumai bei šio filosofo ir K. Marxo praktikos sampratos. W. Jameso pragmatizmo pagrindinė tezė yra ši: idėjos reikšmę galima nustatyti todėl, kad ji visada pereina į veiksmą; pati idėja neprieinama stebėjimui, o veiksmai yra suvokiami. Praktinis patyrimas veda sąvoką prie suvokimo kaip tikslo. Aptariama pasitenkinimo (satisfaction) ir tiesos, kaip atitikimo tikrovę, sąvoka. Pagrįsdamas tiesą, jis nediferencijuoja pasitenkinimo (teorinio ir praktinio) hierarchiniu ir rūšiniu atžvilgiu ir nurodo, jog didžiausias pasitenkinimo kiekis, kaip teisingumo kriterijus, apima visas galimas jo pasireiškimų formas. Tiesa ir realybė nėra fiksuoto ir nekintančio atitikimo ryšio nariai, nes realybė yra amžinai besiformuojantis procesas. Naudos sąvoka W. Jameso filosofijoje sinonimiška praktinei teisingų idėjų vertei, kuri atsiranda iš praktinio jų reikšmingumo subjektui. Aptariama W. Jameso darbų kritika ir filosofo reakcija į ją
