Williamas Jamesas: pragmatizmo samprata

Abstract

The conception of Pragmatism, raised by William James, encloses two fundamental components: the pragmatic method of cognition and the pragmatic conception of truth. The pragmatic method affirms that we must investigate only those ideas, conceptions, theories, etc., that can be put to the test of current human experience. The pragmatic conception of truth asserts that ideas, confirmed by the means of the above mentioned experience, must be regarded as true. These true ideas always bear the aspects of might and practical use, in so far as they serve as certain ways to take possession of the world of our external or internal experience. The truth of idea, conception, theory, etc., cannot, however, be reduced to its practical utility. A true idea al­ ways bears an aspect of correspondence to reality. It either corresponds to the world of our external experience (as the ideas of natural sciences do), or to the world of our internal experience (as metaphysical ideas do).Straipsnyje analizuojama W. Jameso pragmatizmo teorija, apimanti tam tikrą pažinimo metodą ir tiesos sampratą. Pragmatinis metodas bando išspręsti metafizinius ginčus jų keliamas teorines alternatyvas pateikdamas empirinės verifikacijos testui. Pragmatinis metodas traktuoja žmogiškąjį pažinimą kaip nesibaigiantį procesą, kuriame verifikuojamos teorijos tėra laikini instrumentai pasauliui pažinti ir valdyti. Naujos idėjos keičia senąsias, o pastarosios ne išnyksta, bet tampa sudedamaisiais naujų idėjų komponentais. Būtinas ir teorijų praktinis pritaikymas: pažinimo procese teisingomis privalu pripažinti tas teorijas, kurios leidžia žmogui daugiau ar mažiau užvaldyti aplinkinį pasaulį. Pragmatinė tiesos samprata pripažįsta tiesą kaip idėjos ir realybės atitikimo santykį. Vienos teisingos idėjos, koncepcijos, teorijos (gamtamokslinės, sveiko proto ir pan.) atitinka mūsų išorinės patirties, kitos (metafizinės grynojo proto idėjos, melioristinė etika ir pan.) – vidinės patirties pasaulį