The author attempts to show how the changes of social conditions of ancient Greeks (the establishment of slave-owning social relations and more intensive cooperation with other nations) discharge the individual from unconditional power of tribal traditional laws and provide conditions for the establishment of morality as something distinct from the community’s traditional norms of behaviour. The distinction between obligatory and generally accepted norms gives rise to ethics as a science of morals.Straipsnyje bandoma nustatyti, kokiu būdu senovės graikų gyvenimo socialinių sąlygų pokyčiai (vergovinių socialinių santykių susiformavimas, ryšių su kitomis tautomis intensyvėjimas) išlaisvino individą nuo gentinių-gimininių papročių besąlygiškos valdžios. Žlungant gimininei santvarkai ir tradicinėms socialinio gyvenimo formoms, o drauge ir žmogaus vertinimui pagal jo socialines funkcijas, vis labiau ryškėjo skirtumas tarp faktinio žmogaus veiksmo ir jo moralinio vertinimo, tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti. Aptariama prigimtinio ir konvencinio žmogaus perskyra sofistų mokyme. Prigimtinis žmogus yra pirminis, pradinis, o jo konvencinis socialinis gyvenimas chronologiškai ir logiškai yra antrinis, išvestinis. Sokratas, siekdamas sudaryti nepriekaištingą prasmių sistemą vertinamajam žodynui naujomis didesnės individų socialinės diferenciacijos sąlygomis, pirmiausia iškėlė universalių apibrėžimų ir loginės mąstysenos vaidmenį pažinimo procese. Daroma išvada, kad etinės problematikos atsiradimas senovės Graikijoje buvo socialinių santykių kitimo sąlygotas reiškinys
