The aesthetic medium and aesthetic type of human existence in S. Kierkegaard’s philosophy is discussed. The author points out the inadequacy of reducing the aesthetic type of existence merely to psychological phenomena and reveals the ontological trend of the Kierkegaardian interpretation of aestheticism. The deep connection between the phenomenon of aestheticism and socio-economic processes in the Western Europe of the 19th century is traced.Straipsnyje lyginamos tradicinės ir S. Kierkegaardo estetikos, estetizmo, estetinės sąmonės, estetinės būties sampratos. Estetizmas analizuojamas dviem požiūriais: kaip asmenybės psichologinė deformacija bei jos sąlygotas žmogaus psichologinis tipas ir kaip ontologinis žmogaus ryšys su pasauliu. S. Kierkegaardo veikaluose „Arba-arba“, „Pasikartojimas“ estetizmas suvokiamas kaip sielos liga, kuri paverčia žmogų bėgliu spalvingojo gyvenimo, prozos link. Aptariamas ontinis pergyvenimas, kuris individualiai skleidžiasi kaip egzistencinė aistra, esanti anapus mąstymo ir sąvokos visuotinybės. Svarbiu filosofo nuopelnu straipsnio autorius laiko atskleistą romantiškojo idealizmo abstraktumą (tai idealizmas be idealo). Nagrinėjamos estetinės sąmonės ontologinės charakteristikos, egzistencinės ironijos principas. Estetikas yra susvetimėjęs būties atžvilgiu ir ją suvokia objektyvaus pasaulio pavidalais, taip prarasdamas egzistencinę idealybę. Estetiko etinis indiferentiškumas plėtojasi anapus sociumo moralės reliatyvumo, situacinio bei utilitarinio konformizmo. Autoritarinė susvetimėjusios visuomenės moralė neturi nieko bendra su etine būtimi
