Socialinis pažinimas kaip vertybių teorija (W. Windelbandas, H. Rickertas)

Abstract

Representatives of the school of neo-Kantianism, in their opposition to the positivism, take into account that the life of society is the sphere of realisation of aspirations and goals of individuals. Therefore, the priority is given to the values-based rather than statement- based approach. Recognition of the value-based approach in the interpretation of history introduces an element of complication into the traditional concept of cognition. Not only the objectivity of knowledge and contents, but their practical application, too, becomes problematic. The paradigm of classical thinking “knowledge is power” can be applied in practice in the life of society only very conditionally and to a limited extent. Primarily because the direct and universal linkage between knowledge and the obligation to know is missing. The above mentioned conclusions of the neo-Kantian represent a serious attack on the classical concept of cognition. The natural and social sciences therefore come to stand in an obvious opposition. This situation of opposition is a transitional phenomenon paving the way for the synthesising concepts in philosophy.Straipsnyje analizuojama neokantizmo atstovų (W.Windelbando, H. Rickerto) socialinio pažinimo samprata, tiesos ir vertybės perskyros problema. Neokantininkai, pažinimą pagal jo metodus suskirstę į gamtamokslinį ir istorinį, siekė išvengti gamtos ir visuomenės mokslų supriešinimo ir išsaugoti monistinį pažinimo pobūdį. Riba tarp natūros ir kultūros pirmiausia nubrėžiama vertybių. Jos leidžia rekonstruoti ne tik pačią kultūrą, bet ir jos pažinimą, teorinį kultūros pasaulio rekonstravimą. Neokantininkai teigė, kad vertybių pasaulis yra transcendentinis. Pažinimo, suaugusio su vertybėmis, objektyvumą daro problemišką ta aplinkybė, kad vertybė visuomet yra tam tikra subjekto ir objekto koreliacija. Neokantininkai, pripažinę kultūros pasaulio vertybinę prigimtį, ieškojo būdų, kaip socialinei teorijai suteikti objektyvumo, o jos turinį padaryti bešališką: tam grynojo transcendento sferoje susidariusios vertybės paskelbiamos ne individualiomis, o visuotinėmis. Gamtos ir visuomenės pažinimas skiriasi metodais: individualizuojantis (ideografinis) metodas būdingas kultūros (istorijos) mokslams, jis operuoja ne tiesomis, o vertybėmis