Baranova, Jūratė

Problemos

ISSN 1392-1126. PROBLEMOS. 2001 60 DISERTACIJA APIE HERMENEUTINIO IR POSTMODERNIOJO DISKURSO ESTETIŠKUMĄ 2001 metų balandžio 24 dieną Vilniaus Uni­versitete problemiškai diskursyvioje, tačiau džiugioje ir draugingoje atmosferoje Vytautas Rubavičius apgynė humanitarinių mokslų dak­taro disertaciją „Postmoderniojo diskurso her­meneutiškumas ir estetiškumas". Doktorantū­ros komiteto nariai prof. A Šliogeris, prof. B. Genzelis, prof. A Andrijauskas, prof. A Kalėda, doc. dr. M. P. Šaulauskas bei opo­nentai prof. B. Kuzmickas, doc. dr. A Joku­baitis neabejodami pripažino, kad disertanto parengtas darbas vertas humanitarinių moks­lų filosofijos pakraipos daktaro vardo. Diser­taciją ginti rekomendavo Vilniaus Universite­to Filosofijos istorijos ir logikos katedra. Kaž­kada Rubavičius buvo šios katedros aspiran­tas . Jau tada rašė eilėraščius. Gilinosi į filoso­fiją, tačiau poezijos trauka buvo stipresnė. Il­gus metus V. Rubavičius garsėjo kaip litera­tas, poetas ir eseistas, kultūros ir politikos bei politikų kritikas.1 Rubavičius - žinomas kul­tūrinėje spaudoje filosofinės recenzijos meist­ras2. Įsimintinos jo Martino Heideggerio ver­timų, Arvydo Šliogerio, Alfonso Lingio knygų recenzijos. Recenzuoti filosofines knygas kar-1 V Rubavičius išleido poezijos rinkinius Nusigiedriję žodiiai, 1979; Laiko įtampa, 1981; Eilinė istorija, 1985; Dangus ir kitos gamtos jėgos, l 988;Akies šukė, 1991, Pil­kosios eilės, 1998; kritinių straipsnitĮ rinkinį Neįvardija­mos laisvės ženklas, 1997. V. Rubavičius - buvęs Rašyto­jtĮ sąjungos savaitraščio Literatūra ir menas vyr. redak­torius. 2 Žr. Baranova J. Filosofinė recenzija: kaip ir kodėl ją rašyti?// Kultūros barai. 1997. Nr. 11. tais būna sunkiau nei parašyti kritinį-mokslinį tekstą. Recenzija šaukiasi autentiškos ją rašan­čiojo laikysenos. Tai poeto laikysena. Viena­me iš interviu, kuriame jis reflektavo save kaip poetas, Rubavičius sakė: „Taip, domėjausi ir iki šiol domiuosi ne tik literatūra. Net baigiau filosofijos istorijos aspirantūrą. Kai kurios te­mos apimdavo mane staiga ir ilgai nepaleis­davo< . . > Bendravimas, pasaulio suvokimas yra nuolatinė žmogaus prasmių savikūra ... To­kios mintys nedavė ramybės prieš gerą dešim­tį metų, kada gilinausi į filosofinę hermeneu­tiką, kada tiesiog kankino kalbos stebuklas".3 Šis interviu rašytas prieš dešimtį metų -1991. Dar po dešimties metų - 2001 - Rubavičius grįžta į katedrą ir apgina disertaciją. Nors ir siekia reflektuoti hermeneutinę tradiciją post­moderniojo diskurso perspektyvoje, tačiau, kaip pastebėjo doktorantūros komiteto narys Šaulauskas, atiduoda pirmenybę hermeneuti­kai, ypač Heideggerio, paties doktoranto žo­džiais tariant, yra „hermeneutikos paviliotas". Šią odisėjišką išėjimo-sugrįžimo slinktį paste­bėjo beveik visi doktorantūros komiteto na­riai, įvardiję ją kaip brandą. Doktorantūros ko­mitetas ir oponentai neparniršo Platano nužy­mėtos griežtos poezijos ir filosofijos takosky­ros. Todėl oponentai pažymėjo kaip teigiamą disertacijos ypatybę tai, jog joje neaptiko po­ezijos pėdsakų. Įtariai ieškodami poetinės kal­bos liekanų (Iš kur žodis „chimera", - nepri-3 Sventickas V Keturi portretai. Vilnius, 1991. P. 195. 153 tariamai klausė oponentas A Jokubaitis, - ar ne iš poezijos?), palankiai vertino filosofinės kalbos kultūrą. Rubavičiaus fenomenas mūsų filosofiniame gyvenime unikalus. Poeto savi­tapatybė meta iššūkį filosofui, o filosofo -po­etui. Oponentas Kalėda pastebėjo, jog jis bu­vęs liudininkas, kaip Rubavičius sufilosofino poeziją. Išlaikius „filosofinio mąstymo grynu­mo" testą - parašius ir apgynus filosofijos kri­tikai skirtą darbą - norėtųsi paakinti disertan­tą imtis drąsiau poetinti filosofiją. Ar iš tiesų tokie tolimi šie dvasios pasauliai? Ar iš tiesų turime rašyti filosofinius tekstus taip, kaip ra­šytų juos, F Nietzsche's žodžiais tariant, „mąs­tančios varlės", tai yra be aistros ir fantazijos, be egzistencinio angažuotume? Disertanto pasirinkta tema iš tiesų artima poezijai. Hermeneutinė tradicija įtvirtino ne­paprastą meno svarbą. Pati hermeneutika klos­tėsi kaip tekstų interpretavimo, perdavimo ir „išlukštenimo" apmąstymas. W Dilthey'us iš­kėlė literatūros svarbą istorijos pažinimui. Hei­deggeris poetinį sakymą susiejo su pirminiu įsi­klausymu į Būtį: poetinė ištarmė teikia žmo­gaus gyvenimui (wohnen) matą ir ritmą, už­tikrinantį tam tikrą sutarimą su Būtimi, todėl ir galima teigti, jog „poetiškai gyvena žmogus". Šiuo atžvilgiu poetinė ištarmė sąveikauja su fi­losofiniu mąstymu, kuris nuolatos turi ir pasi­telkti tą ištarmę, ir atsiriboti nuo jos. Menas yra būtiškosios atverties vieta, kurios prošvais­tėje įmanoma įžvelgti tam tikrą pirmapradiš­ką tiesos ir prasmės „pavidalą", palaikantį žmogiškąją egzistenciją, vėliau - Likimo (Bū­ties) siunčiamą žinią. H. G. Gadameris, plė­todamas Heideggerio įžvalgas, menui teikia la­biau tradicinę pažintinę reikšmę: jo manymu, menas atskleidžia tokias tiesas apie žmogaus gyvenamą pasaulį, kurios neprieinamos jo­kiems mokslams. Kaip pastebėjo Rubavičius, ir postmodernusis filosofavimas daugiausia yra 154 „meninis", „estetinis" filosofavimas, kadangi filosofinis diskursas įtraukia įvairius literatū­rinius žanrus, visokį kalbėjimą apie meną. Postmodernieji filosofai neneigia galimybės skirti filosofinį ir literatūrinį diskursus, tačiau laiko tokį skyrimą esant sąlygišką. Kita vertus, kaip tik literatūroje ir retorikos tradicijoje ieš­koma ir randama naujų dekonstravimo „įna­gių". Naujos dekonstravimo trajektorijos sklei­džiasi siejant įvairius literatūrinius ir filosofi­nius tekstus. Disertacijoje gvildenami postmoderniojo es­tetinio diskurso ypatumai, menui ir meninei praktikai nebetekus to apibrėžtumo, kuris bu­vo būdingas modernizmo ir avangardo menui. Sunykus meno ir nemeno sferų priešingumui, pastebi disertantas, problemiškos tampa ir tra­dicinės estetikos kategorijos, todėl postmoder­nusis teoretizavimas meno reiškinius ir proce­sus sieja su postmodernaus būvio, kapitalo rai­dos logikos, ženklo ir referencijos santykių, var­tojimo ciklų aiškinimais. Postmodernieji mąs­tytojai (J. Baudrillard'as,J. Derrida, F. Jameso­nas, Z. Baumanas, J. F. Lyotardas) į meno fe­nomenus žvelgia kaip į tam tikrus visuomenės būvio simptomus, savaip nurodančius būvio kaitos logiką ir ją lemiančius veiksnius. Diser­tacijoje išryškinamas vienas iš esminių postmo­derniojo būvio ypatumų -meno suprekinimas ir prekės bei gyvenamojo pasaulio suestetini­mas. Aptariamas simuliakrinės tikrovės (Baudrillard'as, Jamesonas) įsivyravimas, nykstant tikrovės referencijos plotmei ir me­ninei praktikai tampant savireferentiška žen­kline sistema. Šitai būdinga sosiūriškajam žen­klo ir vėlesniajam postmoderniajam teksto su­pratimui. Moderniojo ir postmoderniojo dis­kursų skirtingumai gvildenami lyginant Hei­deggerio, Jamesono ir Derrida pateiktas V van Gogho „batų" interpetacijas. Aptariamos nos­talgijos moderniajam menui, įvairių stilių „at-gimimų" bei tikrovės "prikėlimo" kultūroje prielaidos. Disertanto manymu, svarbu yra nu­rodyti postmoderniojo estetinio teoretizavimo vidinį prieštaringumą - nors ir neigiamas api­brėžtas prasmės bei tiesos galimumas bei pri­pažįstamas kultūros ir meno savireferentišku­mas, pavaldus vartojimo logikai, vis dėlto iš­laikoma ir referentiškumo prielaida, tikintis, jog menas gali (o kartais ir privalo) pasakyti šį tą svarbaus ir apie pasaulio būvį, ir apie žmo­gaus egzistenciją. Šis prieštaringumas savaip išreiškia apmąstomos tikrovės prieštaringumą: turintys nusakyti tikrovę teoriniai konstruktai ir meniniai vaizdiniai tapo pačia tikrove, o po­stmoderniojo meno ir tiesos santykius iš es­mės nulemia teorinis diskursas apie tiesą da­barties būvio sąlygomis. Disertacijos gynimo metu buvo gyvai dis­kutuota. Šaulauskas siūlė pasvarstyti filosofi­nio diskurso ateitį. Jeigu filosofiniame diskur­se vis dėlto neįmanoma išvengti tokių sąvokų kaip „tiesa" ar „autentiškumas", gal gali ateiti ir postmoderniojo diskurso pabaiga? Ar gali baigtis sirnuliakrų laikas? Kuzmickas siūlė pa­svarstyti, ar dekonstrukcinis pagrindų ardymas neapima ir paties meno? Ar dekonstrukcijoje slypi koks nors konstruktyvus pradas, ar de­konstruotos tikrovės perspektyva žada ką nors daugiau nei vienmatį vartotojiškumą? Ar tarp filosofinės hermeneutikos ir dekonstrukcijos nėra nacionalinių tradicijų sąlygojamo skirtin­gumo? Oponentas Jokubaitis klausė, ar iš tie­sų hermeneutika būtinais ryšiais susieta su fi­losofijos „meniškėjimo" tendencijomis? Kuo „postmodernizmas nr. l" (romantizmas) ski­riasi nuo „postmodernizmo nr. 2" (poststruk­tūralizmo)? Šių klausimų inspiruoti išsamūs ir apgal­voti disertanto atsakymai yra tarsi tolesnių jo tyrimų pradžia. Kaip pastebėjo doktorantūros komiteto narys Kalėda, diskusija buvo iš tiesų šauni. Jūtarė Baranova 155 

Disertacija apie hermeneutinio ir postmoderniojo diskurso estetiškumą

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Problemos

Directory of Open Access Journals

Vilnius University Press Scholarly Journals