Pirmasis judintojas ir Universumo vieningumo problema

Abstract

The realization of Platonic stratified universality image arises difficulties to set a unifying foundation. Scrutinizing the meaning of the phenomenon and idea Aristotle solves their interrelation by introducing notions of potential and actual existence and relating those two existential modes in the highest actuality of Primary mover. Material and form are the specific aspects of Primary mover’s activity, Universal components unified in actual infinity (this way the Primary mover can be called). That is Aristotle considers the unanimous Universal as an epiphany of Absolute filling up all the ontic existence levels.Straipsnyje analizuojama Pirmojo judintojo samprata ir universumo vieningumo problema Aristotelio filosofijoje. Aristotelio absoliutas yra mąstymas, ir universumas, kaip jo mąstymo produktas, turi būti neprieštaringas. Erdvė ir laikas gali būti laikomi akcidentaliu absoliuto veiklos (savikūros) rezultatu, žemiausio ontinio statuso būties modų – erdvinių-laikinių pirmųjų esmių, išsemiančių savo įsibūtinimo galimybes veikiant „causa finalis“ aktualizacijos metu – atsiradimu ir sunykimu. Universumo struktūra įgyja vieningumo, nebelieka radikalios parmenidiškos ar platoniškos būties-nebūties, idėjos-materijos priešpriešos. Aristotelio Pirmasis judintojas sujungia šiuos universumo sandus, jam materija ir forma tėra specifiniai veiklos aspektai. Aukščiausio ontinio lygmens vyksmas – pastovus absoliuto veikimas – kartojamas žemesniais lygmenimis. Tai gali būti traktuojama kaip mitologinio kosmogenezės ir universumo varianto patobulinimas. Aristotelio metafizikoje akcentuojamas intelektualusis kosmogenezės aspektas: kosmosas – tai save apmąstančio absoliuto minčių materializuotas atspindys. Save mąstantis absoliutas pasirodo ir kaip pastovus kosmoso kūrėjas, kuriam šis kūrimo procesas yra racionalus tikslas